Asmeninio archyvo nuotr.

Iš Rie­ta­vo ki­lu­si Gied­rė Rut­kaus­kai­tė gy­ve­na Ita­li­jo­je, Pa­du­vos pro­vin­ci­jo­je. Nors Lie­tu­vą ir Ita­li­ją ski­ria dau­giau nei 2 tūks­tan­čiai ki­lo­met­rų, šir­dy­je Gied­rė vi­sa­da su gim­tuo­ju kraš­tu: dir­ba Lie­tu­vos am­ba­sa­do­je Ro­mo­je, ei­na Ve­ne­to lie­tu­vių bend­ruo­me­nės vi­ce­pir­mi­nin­kės pa­rei­gas, bend­ra­dar­biau­ja su Ita­li­jos lie­tu­vių nau­jie­nų po­rta­lu, yra dvi­kal­bio (ita­lų ir lie­tu­vių kal­ba) lei­di­nio „Šv. An­ta­no Pa­du­vie­čio „pi­lig­ri­mys­tė“ Lie­tu­vos ke­liais“ bend­raau­to­rė ir in­ter­ne­ti­nio pro­jek­to „Pic­co­la Li­tua­nia“ (it. „Ma­žo­ji Lie­tu­va“) įkū­rė­ja. To­kie dar­bai įpras­mi­na mei­lę tė­vy­nei, o juos da­ran­tys žmo­nės tar­si til­tai jun­gia Lie­tu­vą su pla­čiuo­ju pa­sau­liu. Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės ta­ry­ba dias­po­ro­je ak­ty­viai kraš­tie­tei Gied­rei su­tei­kė gar­bės am­ba­sa­do­riaus var­dą, o mes ją pa­kal­bi­no­me ir pri­sta­to­me sa­vo laik­raš­čio skai­ty­to­jams.

– Trum­pai pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­ve.

– Gi­miau 1985 me­tais Bi­ru­tės ir Vy­to Rut­kaus­kų šei­mo­je Rie­ta­ve. Užau­gau ap­lin­ko­je, ku­rio­je tė­vy­nės ir ar­ti­mo mei­lė bu­vo ir yra pa­grin­di­nės ver­ty­bės. Bai­giau „Auš­ros“ ka­ta­li­kiš­ką­ją vi­du­ri­nę mo­kyk­lą (bu­vo­me pir­mie­ji šios mo­kyk­los pir­mo­kai). Gim­tie­ji na­mai įskie­pi­jo do­mė­ji­mą­si kul­tū­ra, at­vi­ru­mą, no­rą pa­žin­ti pa­sau­lį, to­dėl pa­si­rin­kau kul­tū­ros is­to­ri­jos ir ant­ro­po­lo­gi­jos ba­ka­lau­ro stu­di­jas Vil­niaus uni­ver­si­te­te, vė­liau – kul­tū­ros va­dy­bos ir kul­tū­ros po­li­ti­kos ma­gist­ro stu­di­jas Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jo­je, stu­di­ja­vau ir dir­bau įvai­rio­se Eu­ro­pos ša­ly­se. Stu­di­jų me­tais dar dir­bau Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me dai­lės mu­zie­ju­je (Vil­niaus pa­veiks­lų ga­le­ri­jo­je) eks­kur­si­jų va­do­ve, už­siė­miau nau­jų­jų am­žių is­to­ri­jos ty­ri­nė­ji­mais, kul­tū­ros pa­vel­do gai­vi­ni­mo stu­di­jo­mis. Prieš 13 me­tų gy­ve­ni­mo ke­lias pa­su­ko į Ita­li­ją, Pa­du­vos pro­vin­ci­ją. Gy­ven­da­ma už­sie­ny­je nuo pat pra­džių sten­giau­si iš­lai­ky­ti kuo ar­ti­mes­nį ry­šį su Lie­tu­va – jo ieš­ko­jau tiek lais­va­lai­kio, tiek dar­bi­nė­je veik­lo­je.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Dir­ba­te Lie­tu­vos Res­pub­li­kos am­ba­sa­do­je Ro­mo­je. Kuo šis dar­bas įdo­mus, ypa­tin­gas?

– Lie­tu­vos am­ba­sa­do­je Ro­mo­je dir­bu rašt­ve­de, kon­su­lo asis­ten­te. Tai la­bai di­na­miš­ka veik­la, lai­ko nuo­bo­džiau­ti tik­rai nė­ra. Ten­ka daug bend­rau­ti su Lie­tu­vos pi­lie­čiais, dir­ba­me su vi­su tuo, kas lie­čia jų gy­ve­ni­mą, pra­de­dant ci­vi­li­nės met­ri­ka­ci­jos klau­si­mais, kon­su­li­nių pa­žy­mų ren­gi­mu, bai­giant kon­su­li­ne pa­gal­ba ne­te­kus as­mens ta­pa­ty­bės do­ku­men­tų ar nu­ti­kus ne­lai­mei. Kas­dien su­si­du­riu su nau­jo­mis si­tua­ci­jo­mis, pro­ble­mo­mis, ku­rias rei­kia spręs­ti, pri­si­lie­čiu prie gy­ve­ni­mo įvai­ro­vės, džiu­gių ir skau­džių jo mo­men­tų. Man šis dar­bas ypa­tin­gas la­biau­siai tuo, kad, gy­ven­da­ma už­sie­ny­je, ga­liu dirb­ti Lie­tu­vai, jos žmo­nėms, bend­rau­ti lie­tu­vių kal­ba, pri­si­dė­ti prie sėk­min­gos Ita­li­jos lie­tu­vių bend­ruo­me­nės veik­los per įvai­rius am­ba­sa­dos pro­jek­tus, taip pat pra­plės­ti sa­vo aki­ra­tį: da­ly­vau­ti Lie­tu­vos ir ki­tų am­ba­sa­dų or­ga­ni­zuo­ja­muo­se ren­gi­niuo­se ir pan. Taip pat ypa­tin­gas yra šio dar­bo kon­teks­tas – Ro­mos mies­tas, ža­vin­tis neiš­se­mia­mais kul­tū­ros pa­vel­do lo­biais, šur­mu­liuo­jan­tis, chao­tiš­kas.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­vo vi­suo­me­ni­nę veik­lą dias­po­ro­je. Ka­da pra­dė­jo­te da­ly­vau­ti Ve­ne­to lie­tu­vių bend­ruo­me­nės veik­lo­je?

– Ve­ne­to lie­tu­vių bend­ruo­me­nės val­dy­bo­je dar­buo­juo­si nuo pat jos ofi­cia­laus įkū­ri­mo 2018 m., esu vie­na iš stei­gė­jų. Bend­ruo­me­nė ne­gi­mė ply­nė­je: ir iki 2018 m. lie­tu­viai Ve­ne­to re­gio­ne rink­da­vo­si įvai­rio­mis pro­go­mis, pa­lai­kė tar­pu­sa­vio ry­šius, or­ga­ni­zuo­da­vo ren­gi­nius, sie­kė iš­lai­ky­ti bran­gius sai­tus su tė­vy­ne. Ta­čiau ofi­cia­lus Ita­li­jos lie­tu­vių bend­ruo­me­nės re­gio­ni­nio sky­riaus Ve­ne­te įstei­gi­mas su­stip­ri­no ry­šį su ki­tuo­se Ita­li­jos re­gio­nuo­se esan­čio­mis lie­tu­vių bend­ruo­me­nė­mis, lei­do teik­ti pa­raiš­kas Lie­tu­vos ins­ti­tu­ci­joms, pra­šant pa­ra­mos pro­jek­tams įgy­ven­din­ti. Per sep­ty­ne­rius me­tus kar­tu su ki­to­mis val­dy­bos na­rė­mis ne­ma­žai nu­vei­kė­me: or­ga­ni­zuo­tos lab­da­rin­gos Vil­ties eks­kur­si­jos on­ko­lo­gi­niams li­go­niams Lie­tu­vo­je pa­rem­ti, pa­lai­ko­mas ry­šys su Rie­ta­vo se­ne­lių na­mais (idė­ja, gi­mu­si CO­VID-19 epi­de­mi­jos lai­ko­tar­piu), su­reng­ti folk­lo­ris­tės, uni­ka­lios su­tar­ti­nių mo­ky­mo sis­te­mos au­to­rės Lau­ri­tos Pe­le­niū­tės ir inst­ru­men­ta­lis­to Ta­do De­šu­ko bei akor­deo­nis­to Ta­do Mo­tie­čiaus kon­cer­tai Ve­ne­te ir Tos­ka­no­je, Ita­li­jos lie­tu­vių su­va­žia­vi­mas Pa­du­vo­je ir t. t.

Simos ŠILINGYTĖS nuotr.

– Ra­šo­te straips­nius apie Lie­tu­vą. Ar tai tie­sio­gi­nis Jū­sų dar­bas, ar no­ras skleis­ti ži­nią apie sa­vo gim­tą­ją ša­lį?

– Pris­ta­ty­ti Ve­ne­to re­gio­ne esan­tį Lie­tu­vos kul­tū­ros pa­vel­dą bu­vo se­na ma­no sva­jo­nė. Pui­ki pro­ga tam pa­si­tai­kė, kai 2020 m. ru­de­nį Ita­li­jos lie­tu­vių nau­jie­nų po­rta­las IT­LIE­TU­VIAI.IT, am­ba­sa­do­riui Ri­čar­dui Šle­pa­vi­čiui pa­stū­mė­jus, pra­dė­jo įgy­ven­din­ti pro­jek­tą „Lie­tu­viš­ka Ita­li­ja“, ku­riuo sie­kia­ma su­rink­ti Ita­li­jos te­ri­to­ri­jo­je esan­čias įvai­rias reikš­min­gas kul­tū­ri­nes ir is­to­ri­nes su Lie­tu­va su­si­ju­sias vie­tas ir su­kur­ti jų že­mė­la­pį. Tai nė­ra ma­no kas­die­ni­nis dar­bas, o „už­kla­si­nė“ veik­la. In­ter­ne­ti­nio pro­jek­to „Pic­co­la Li­tua­nia“ idė­ja mums su vy­ru ita­lu Da­vi­de ki­lo no­rint pri­sta­ty­ti Lie­tu­vą ita­lams kaip ša­lį, ku­rio­je ver­ta ap­si­lan­ky­ti, ku­rios kal­ba uni­ka­li, o kul­tū­ra gy­vy­bin­ga ir įdo­mi. Taip pat no­rė­jo­me su­teik­ti ga­li­my­bę įsi­gy­ti lie­tu­viš­kų li­no, me­džio, gin­ta­ro, ke­ra­mi­kos ga­mi­nių ir kt. Bu­vo­me su­kū­rę in­ter­ne­to sve­tai­nę ir in­ter­ne­ti­nę par­duo­tu­vė­lę, ko­mu­ni­ka­vo­me per „Fa­ce­book“ pus­la­pį. Šiuo me­tu dėl dau­gy­bės ki­tų veik­lų šio pro­jek­to ak­ty­ves­nis vys­ty­mas yra su­sto­jęs. Ti­kiuo­si, atei­ty­je at­si­ras dau­giau lai­ko at­gai­vin­ti bent jau „Fa­ce­book“ pus­la­pį.

– Kaip Lie­tu­va at­ro­do iš Ita­li­jos, kiek vie­ti­niams gy­ven­to­jams ji ži­no­ma? Su kuo ita­lams aso­ci­juo­ja­si žo­dis „Lie­tu­va“?

– Lie­tu­vos var­dui gar­sin­ti Ita­li­jo­je yra dar tik­rai daug erd­vės. Lie­tu­va čia nė­ra tarp ge­riau­siai pa­žįs­ta­mų Eu­ro­pos ša­lių, aso­ci­juo­ja­si ne­bent su krep­ši­niu. Ži­no­ma, pa­si­tai­ko ma­lo­nių išim­čių, ta­čiau daž­nai ita­lai pai­nio­ja Lie­tu­vą su Lat­vi­ja, Vil­nių su Ry­ga, ma­no, kad kal­ba­me ru­siš­kai. Aki­vaiz­džiau­sias to­kios pai­nia­vos pa­vyz­dys – kai ku­rio­se Ita­li­jos mo­kyk­lo­se nau­do­ja­mi geog­ra­fi­jos va­do­vė­liai, ku­riuo­se Lie­tu­va pri­ski­ria­ma Ru­si­jos re­gio­nui, įstai­go­se vis dar ka­ban­tys se­ni So­vie­tų Są­jun­gos že­mė­la­piai. Ne­se­niai ki­lo Ita­li­jos lie­tu­vių bend­ruo­me­nės na­rių pro­tes­tas dėl to­kio že­mė­la­pio nau­do­ji­mo Mi­la­no teat­ro „La Sca­la“ ope­ro­je vai­kams „Ma­ža­sis ka­mink­rė­tys“. Šio­mis te­mo­mis Ita­li­jos lie­tu­vių bend­ruo­me­nės nau­jie­nų po­rta­las yra ra­šęs ne vie­ną straips­nį, tė­vai at­krei­pia dė­me­sį į va­do­vė­liuo­se pa­si­tai­kan­čias klai­das, Bal­ti­jos ša­lių am­ba­sa­dos ofi­cia­liai krei­pė­si į va­do­vė­lių lei­dė­jus.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­vo po­mė­gius. Ar lie­ka jiems lai­ko?

– Man la­bai pa­tin­ka il­gi pa­si­vaikš­čio­ji­mai, ypač kal­nuo­to­se vie­to­vė­se, įdo­mi lan­ko­mų vie­to­vių is­to­ri­ja. Mėgs­tu bū­ti gam­tos ap­sup­ty­je, šir­dis nu­rims­ta nuo paukš­čių čiul­bė­ji­mo, žy­din­čių gė­lių aro­ma­to, pri­si­lie­ti­mo prie že­mės. Na­muo­se, kiek tai įma­no­ma gy­ve­nant bu­te, so­di­nu de­ko­ra­ty­vi­nius au­ga­lus, pa­tin­ka jais rū­pin­tis. Ma­tyt, šį po­mė­gį pe­rė­miau iš sa­vo Ma­my­tės, gy­dy­to­jos odon­to­lo­gės, pen­kių vai­kų ma­mos ir pui­kios au­ga­lų pa­sau­lio ži­no­vės. Ki­ta šir­džiai mie­la veik­la – dai­na­vi­mas. Anks­čiau pri­klau­siau vie­nam iš Pa­du­vos pro­vin­ci­jos cho­rų, de­ja, da­bar­ti­nis gy­ve­ni­mo tem­pas pri­ver­tė šio po­mė­gio at­si­sa­ky­ti, ta­čiau ti­kiuo­si atei­ty­je ir vėl dai­nuo­ti ko­kia­me nors an­samb­ly­je. Bran­gi­nu aki­mir­kas šei­mo­je ir bend­ruo­me­nė­je, kai dai­nuo­ja­me kar­tu. Mei­lę dai­nai įskie­pi­jo Tė­ve­lis, Rie­ta­vo Ogins­kių kul­tū­ros is­to­ri­jos mu­zie­jaus di­rek­to­rius, jau­nys­tė­je dai­na­vęs Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­to cho­re. Aš vai­kys­tė­je lan­kiau Rie­ta­vo me­no mo­kyk­lo­je cho­ri­nį dai­na­vi­mą, pri­klau­siau Rie­ta­vo sak­ra­li­nės mu­zi­kos klu­bui „Ad Lu­cem“.

– Ar daž­nai grįž­ta­te į Lie­tu­vą, Rie­ta­vą? Gal tu­ri­te pla­nų vi­sam lai­kui parvykti gy­ven­ti į tė­vy­nę?

– Į Lie­tu­vą sten­giuo­si grįž­ti kiek įma­no­ma daž­niau, bent ke­tu­ris kar­tus per me­tus, be­veik vi­sos mū­sų ato­sto­gos čia. Kas­kart su vy­ru ne­ma­žai ke­liau­ja­me – kar­tu at­ran­da­me dar ne­ma­ty­tus Lie­tu­vos kam­pe­lius. Min­ties su­grįž­ti atei­ty­je neat­me­tu. Gy­ve­ni­mas ne­nus­pė­ja­mas.

– Ar bū­nant to­li nuo tė­vy­nės ry­šys su gim­tuo­ju kraš­tu ne­pra­de­da trū­ki­nė­ti, o gal, at­virkš­čiai, dar la­biau tvir­tė­ja? Gir­dė­jo­me ne vie­ną emig­ran­tą kal­bant, kad tik iš­vy­kę iš Lie­tu­vos su­pra­to, ko­kia ji gra­ži ir pa­to­gi gy­ven­ti.

– Ži­no­ma, gy­ve­nant už­sie­ny­je, ry­šys su gim­tuo­ju kraš­tu ga­li pra­dė­ti trū­ki­nė­ti. Daug kas pri­klau­so nuo to, kiek mes pa­tys no­ri­me jį iš­lai­ky­ti, kiek ieš­ko­me ki­tų lie­tu­vių, jun­gia­mės į bend­ruo­me­nes, kiek tu­ri­me ga­li­my­bių ar no­ro kal­bė­ti lie­tu­viš­kai, iš­sau­go­ti pa­pro­čius. Jau­čiuo­si pri­vi­le­gi­juo­ta, nes tiek dar­bi­nė, tiek vi­suo­me­ni­nė veik­la pa­de­da man tą ry­šį stip­rin­ti, ko vi­sa­da pa­ti ak­ty­viai sie­kiau. Iš Lie­tu­vos iš­vyk­ti il­gam nie­ka­da ne­sva­jo­jau, jo­je jau­čiau­si lai­min­ga, tad, ma­no at­ve­ju, ga­liu tik pa­si­džiaug­ti, kad ji vis gra­žė­ja, mo­der­nė­ja.

Prezidentūros nuotr.

– Kaip ver­ti­na­te Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos spren­di­mą su­teik­ti Jums gar­bės am­ba­sa­do­riaus var­dą? Ką Jums as­me­niš­kai tai reiš­kia? Ko­kias ma­to­te Rie­ta­vo var­do gar­si­ni­mo ga­li­my­bes ir ko­dėl taip svar­bu, kad tas var­das bū­tų gir­di­mas?

– Jau­čiuo­si la­bai pa­gerb­ta ir su­jau­din­ta ma­no gim­to­jo kraš­to Sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos spren­di­mo, ku­ris ma­lo­niai nu­ste­bi­no ir, ži­no­ma, įpa­rei­go­ja. Džiau­giuo­si, kad gar­bės am­ba­sa­do­riaus var­das su­teik­tas ir mie­lai Ne­rin­gai Ab­lin­gy­tei, su ku­ria, ti­kiuo­si, tu­rė­siu pro­gą pa­si­da­lin­ti idė­jo­mis ir įkvė­pi­mais, ką bū­tų ga­li­ma drau­ge nu­veik­ti dėl Rie­ta­vo. Vi­liuo­si, atei­ty­je gar­bės am­ba­sa­do­rių gre­tos gau­sės. Esu įsi­ti­ki­nu­si, kad ver­ta ieš­ko­ti jung­čių su Lie­tu­vos dias­po­ra, ku­ri no­ri pri­si­dė­ti prie tė­vy­nės kles­tė­ji­mo.

Dėl Rie­ta­vo var­do gar­si­ni­mo, ma­nau, glau­džiai bend­ra­dar­biau­si­me su Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­ja. Ma­ne as­me­niš­kai la­biau­siai do­min­tų ga­li­my­bės ties­ti kul­tū­ri­nius ir is­to­ri­nius til­tus tarp Rie­ta­vo ir Ita­li­jos, ku­rių „pa­ma­tai“ jau yra ku­ni­gaikš­čių Ogins­kių gi­mi­nės pa­li­ki­me, jų is­to­ri­niuo­se ry­šiuo­se su Ita­li­ja. Šiuo as­pek­tu ypač svar­bi Rie­ta­vo Ogins­kių kul­tū­ros is­to­ri­jos mu­zie­jaus il­ga­me­tė kryp­tin­ga veik­la. Taip pat kaip Ita­li­jos lie­tu­vių bend­ruo­me­nės na­rė ne­nus­to­siu jung­tis prie įvai­rių so­cia­li­nės pa­ra­mos pro­jek­tų. Po­ten­cia­lo bend­ra­dar­bia­vi­mui ma­tau ir Rie­ta­vo kul­tū­ros cent­ro, Rie­ta­vo My­ko­lo Kleo­po Ogins­kio me­no mo­kyk­los veik­lo­je, vys­tant tarp­tau­ti­nius sa­va­no­rys­tės ar moks­lei­vių mai­nų pro­jek­tus.

– Ačiū už po­kal­bį ir mei­lę sa­vo kraš­tui.