Virginijos CANINO asmeninio albumo nuotr.

Virginija Canino – rietaviškė, gebanti suderinti karjerą ir keturių atžalų auginimą, be to, mėgstanti išbandyti naujus dalykus. Ji yra įkūrusi viešąją įstaigą „Kalbų ir kultūrų lizdelis“ ir aktyviai užsiima neformaliuoju vaikų švietimu. O kad veiklos nepasirodytų mažai, padeda vyrui picerijoje. „Kiekvienas žmogus turi keletą vaidmenų savo gyvenime. Ir aš ne kitaip. Mano vaidmenys taip persipynę, kad kartais jaučiuosi, lyg gyvenčiau du gyvenimus vienu metu“, – sako ji.

– Virginija, papasakokite apie save.

– Esu keturių vaikų – trijų sūnų ir dukros – mama. Mažiausiajam – dveji metai, vyriausiajam – dešimt. Kai kiti stebisi, kad mūsų šeima tokia gausi, sakau, kad sunkiau auginti vieną vaiką, kuriam nuolat reikia tavo dėmesio. O mūsų ketvertukas vieni kitus augina ir gyvena savo pasaulyje.

Labai mėgstu išbandyti naujus dalykus. Ar tai būtų šokis, ar naujos žinios. Dabar domiuosi neurografika. Patinka tobulėti per meną, muziką. Smagu ugdytis kaip asmenybei, užsiimti tuo, kas teikia džiaugsmą, kuo gali mėgautis. Jeigu noriu kažką naujo išbandyti – imu ir išbandau. Manau, kad žmogus jaunas tol, kol yra neišmėgintų naujų dalykų. Šiais metais išsikėliau tikslą jų išbandyti kuo daugiau.

Esu vadovavusi Rietavo atviram jaunimo centrui ir visada, atrodo, buvau susijusi su jaunimo reikalais. Taip pat turiu pedagogo kvalifikaciją. Nors mokytoja nedirbau, bėgant laikui, gimus vaikams atradau savyje mokytojo gyslelę. Tad įkūriau „Kalbų ir kultūrų lizdelį“, kuriame per įvairiausią veiklą mokome vaikus anglų kalbos.

Kadangi mūsų namuose kalbama itališkai ir lietuviškai, o darbe kalbu angliškai, mūsų atžalos auga daugiakalbėje aplinkoje. Ir pirmasis užsiėmimas buvo skirtas mano pačios vaikams. Vėliau prisijungė jų draugai. Taip pamažu ratas plėtėsi, o dabar mes jau esame išaugę iki šešių užsiėmimų vietų Klaipėdoje, Plungėje ir Rietave.

– Kaip jūsų vaikams sekasi augti tokioje daugiakalbėje aplinkoje?

– Moksliškai patvirtinta, kad daugiakalbystė šeimoje nekenkia, nelėtina vaikų raidos. Taip, vaikai kartais sumaišo žodžius, bet jų dominuojanti kalba yra lietuvių. Jeigu jie itališkai ir pamiršta kokį žodį, gali įterpti lietuvišką. Arba kartais gali supainioti galūnę ar linksnį. Bet tai ne esmė. Mūsų mažasis jau pilnais sakiniais kalba abiem kalbomis.

– Buvo metas, kai šalia savo picerijos turėjote vertimų biurą.

– Taip, esu dirbusi vertėja, bet šis darbas buvo ne man. Nepatiko vertimai nei raštu, nei žodžiu. Prie kompiuterio nuolat sėdėti nenoriu. Esu perfekcionistė ir, jei ko nors nežinau, patiriu didžiulį stresą.

Šiuo metu dar dirbu vokiečių kalbos mokytoja mokykloje. Ši kalba mano gyvenime atsirado netikėtai. Studijuodama buvau išvykusi į Vokietijos miestą Zarbeką metams savanoriauti – ten dirbau jaunimo centre. Taip ir išmokau vokiečių kalbos. Po to sugalvojau, kad noriu ją studijuoti.

Apskritai mane visur lydi įvairios užsienio kalbos. Su vyru kalbu itališkai. Šią kalbą išmokau per du mėnesius gyvendama Italijoje. Tai lengva kalba. Pamenu, kaip iš pradžių ant lapelio užsirašiusi pagrindines frazes vaikščiojau Italijoje.

Manau, kad kalbų išmokti nėra sunku, ypač kai būni vietos bendruomenėje ir tavo rate nėra tautiečių. Žinoma, mes visi esame skirtingi. Vieniems lėčiau, kitiems greičiau pavyksta.

Virginijos CANINO asmeninio albumo nuotr.

– Smagu, kad iš to išsivystė verslas. Kaip gimė mintis pradėti mokyti anglų kalbos vaikus?

– Iš pradžių sukosi mintis ne apie verslą, o apie pridėtinę vertę. ir t. t. Aš pati nuo 2001 metų esu Telšių krašto skautė, tad man nesvetima savanorystė. Norisi atiduoti duoklę visuomenei, padėti. Taip ir gimė socialinis verslas.

Regionuose vaikams trūksta kalbinio ugdymo. Pastebiu, kad mokyklose kalbų mokoma labai standartiškai, o vaikams reikia judesio, žaidimų. Nes jie per judesį naujas žinias įsisavina daug geriau. Turime ir savanorių, su kuriais reikia kalbėti angliškai, nes jie nemoka lietuviškai. Tai irgi įneša gyvybės.

Organizuojame stovyklas 7–13 metų vaikams. Šią vasarą surengsime dvi stovyklas – Plungėje ir Rietave. Vadovai bus iš Švedijos, Armėnijos, Ukrainos ir Lietuvos.

Vaikai dabar labai daug laiko praleidžia virtualiame pasaulyje. Jie nebemoka bendrauti, išreikšti emocijų. Todėl mes pirmiausia mokome bendraut ir bendradarbiauti, sveikai konkuruoti.

Mano parama, pagalba ir idėjų šaltinis yra sesuo Audronė, ji padeda stovyklose ir yra kartu nuo pat pirmojo užsiėmimo.

– Jūsų šeima Rietave turi populiarią piceriją „Ballaro Lithuania“. Ar nesinorėjo dirbti su vyru ir vystyti šeimos verslą drauge?

– Pirmais metais visu šimtu procentų, gal netgi ir daugiau, dalyvavau vyro versle. Padėjau jam, kaip tik galėjau. Visą kitą veiklą buvau apribojusi. Bet jau po pusės metų supratau, kad tai ne man. Mano tikslai yra kiti ir savirealizacija kitokia. Grįžau prie savo dalykų. Bet vyrui padedu iki šiol.

– O kokiais keliais atsidūrėte Italijoje, kur sutikote savo būsimą vyrą?

– Vykau pagal „Eures“ programą, kuri yra kažkas panašaus į Europos darbo biržą. Buvau studentė ir norėjosi praktiškai prisiliesti prie italų kultūros ir kalbos. Metus savarankiškai stengiausi išmokti jų kalbos, bet nepavyko. O nuvažiavus ten kalba „atsirišo“ per du mėnesius.

– Kodėl su vyru nusprendėte gyventi Lietuvoje? Ar nesinorėjo pasilikti Italijoje?

– Į Italiją labai šaunu nuvykti atostogų ir viskas man ten patinka. Bet ilgesnį laiką pabuvęs pamatai skirtumus, su kuriais nelabai nori taikstytis. Išlenda didelių sisteminių trūkumų. Lyginant Lietuvą ir Italiją, mūsų šalis „veikia“ puikiai, čia šimtą kartų geriau kurti šeimą ir auginti vaikus.

Italijoje, Sicilijoje, atlikau dalį pedagoginės praktikos. Po tos patirties supratau, kad jų švietimo sistemoje yra didelis atotrūkis. Atrodo, kad jie yra arčiau sovietinių laikų sampratos. Buvau šokiruota, kaip mokytojai bendrauja su mokiniais. Mokinys ten nieko vertas, o mokytojas – autoritetas, bet tik vien dėl to, kad jis yra mokytojas, bet ne pagarbos nusipelnęs savo elgesiu ar darbu specialistas.

Virginijos CANINO asmeninio albumo nuotr.

– Kaip jūsų vyrui sekėsi adaptuotis Lietuvoje?

– Iš pradžių vyras dirbo sezoninį darbą užsienyje ir į Lietuvą grįždavo tik kas kiek laiko. Visiškai Lietuvoje įsikūrėme 2020-aisiais, kai prasidėjo kovido pandemija. Buvo priverstinė adaptacija, nes vyras nebegalėjo važinėti, tad pasiliko čia.

– Daugeliui kyla klausimas, kodėl pasirinkote verslą kurti Rietave, o ne kokiame didmiestyje?

– Rietavas atrodo labai draugiškas šeimoms, tinkamas auginti vaikus. Čia tikrai pozityvi atmosfera, labai saugu. Be to, visada norėjosi stiprinti regionus. Tad, atrodo, nebuvo nė minties, kad verslą galėtume kurti kitur. Beje, ir mano tėvai yra šalia, jie labai padeda.

Esu gyvenusi ir didmiestyje, ir užsienyje. Bet man stovėti automobilių spūstyse atrodo pati didžiausia beprasmybė.

Virginijos CANINO asmeninio albumo nuotr.

– Minėjote, kad „Kalbų ir kultūrų lizdeliui“ jau penkeri, o mažajam sūnui bus greitai treji. Kaip jums sekasi suderinti motinystę ir karjerą?

– Aš aktyviai dalyvavau įstaigos veikloje iki pat gimdymo. Bet tai nėra geras pavyzdys. Kiek kitaip buvo, kai laukiausi ir auginau pirmąjį. Tai buvo metas, kai patyriau pilnavertę motinystę ir dvejus metus skyriau tik vaikui auginti. Tačiau jau antrais metais įstojau studijuoti.

Kiekviena moteris turėtų pati apsispręsti, kaip nori auginti vaikus. Ir kiti turėtų gerbti jos apsisprendimą. Mes visos esame skirtingos, todėl man nepatinka, kai žmones lygina. Kiekvienas turi teisę daryti dalykus savaip. Aš pati nenusėdžiu vietoje, man reikia veiksmo, savirealizacijos.

Džiaugiuosi, kad į mūsų kolektyvą įsiliejo ir mano vaikai, jie taip pat visur aktyviai dalyvauja, kartu važiuoja į stovyklas. O vyresnysis labai aktyviai man pataria, kas patinka jo bendraamžiams.

– Ir pabaigai: ko norėtumėte palinkėti mūsų skaitytojams?

– Mes šiais laikais esame pratę būti savo komforto zonoje. Atrodo, taip patogu sėdėti tame „burbule“. Mano palinkėjimas būtų visiems nebijoti išeiti iš komforto zonos ir save atrasti kitame kontekste. Nebijoti iššūkių, nes tik tada tobulėji kaip asmenybė. Linkiu eiti, daryti, savanoriauti bet kokiame amžiuje.