Monikos DOMBRAUSKYTĖS asmeninio albumo nuotr.

Iš Plungės kilusi, bet dabar Vilniuje gyvenanti menininkė, fotografė, tapytoja Monika Dombrauskytė, įgijusi meno terapijos magistro laipsnį, ilgą laiką dirbo pedagoge ir padėdavo vaikams bei suaugusiesiems atskleisti savo kūrybinį potencialą. O dabar didžiąją dalį savo laisvo laiko moteris skiria keramikos užsiėmimas, kurių metu gimsta neįtikėtini darbai, tampantys ne tik į individualių interjerų akcentais, bet ir muzikiniais instrumentais.

Kūrybinio įkvėpimo semiasi gamtoje
Visa M. Dombrauskytės šeima kilusi iš Plungės krašto, tad ir save moteris laiko tikra žemaite ir džiaugiasi kiekviena galimybe sugrįžti į gimtinę.

Nuo mažų dienų Monika save prisimena kaip labai mąslų, jautrų, kūrybišką ir gamtą mylintį vaiką.

„Iki šiol pamenu, kiek daug malonumo man teikdavo tyrinėti augalus, akmenis, kasinėti žemę. Kartą tėčio iškastoje duobėje radau molio. Man tada buvo kokie 9 metai, bet tą nuostabą, kad žemės grumstas paklūsta mano pirštams, pamenu iki šiol. Daug piešdavau, tad tėvai nuvedė mane į Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklą, už ką esu labai jiems dėkinga.“

Meno mokykloje M. Dombrauskytė mokėsi 6 metus ir iki šiol turi išlikusių labai šiltų prisiminimų apie mokytojus ir kai kurias vertybines jų pamokas, kurias tik dabar pradeda suprasti. Paskatinta meno mokyklos pedagogų, devintoje klasėje įstojo į Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnaziją ir į Plungę grįždavo tik savaitgaliais.

Dėl nuolat supančios kūrybiškos aplinkos pašnekovė visada save laikė meno žmogumi. Kūryba jai – tarsi papildoma kalba, kuria galima komunikuoti su supančiu pasauliu.

Dvyliktoje klasėje M. Dombrauskytė svarstė galimybę rinktis psichologijos arba architektūros studijas, bet galiausiai išvažiavo į Vilnių studijuoti interjero dizaino. Moteris pasakojo, kad toks jos pasirinkimas labai nustebino mokytojus, nes jie tikėjosi matyti ją einant tapytojos keliu – tapyba buvo pagrindinė merginos specializacija mokykloje. O interjero dizaino studijų pasirinkimą nulėmė praktiškumas – ši profesija atrodė materialiai stabilesnė.

Visgi, baigusi studijas, šioje srityje Monika dirbo vos keletą metų.

„Po studijų likau Vilniuje ir jame įsipatoginau. Išėjusi iš interjero dizaino srities pasukau į pedagogiką, mokiausi dailės pedagogikos Vilniaus dailės akademijoje, tuo pačiu metu pradėjau dirbti mokykloje su specialiųjų poreikių vaikais. Pastaruosius penkerius metus dirbau pradinių klasių dailės mokytoja vienoje privačioje Vilniaus mokykloje. Galiausiai įvairios asmeninės ir profesinės patirtys suvedė mane su dailės terapija. Pamenu, po pirmo užsiėmimo, eidama namo, skambinau draugei pasakyti, jog radau savo svajonių profesiją“, – kalbėjo kūrėja.

Šiais metais M. Dombrauskytė apsigynė dailės terapijos magistro laipsnį. Kadangi pastarieji metai buvo ypač intensyvūs, šiuo metu, kaip pati sakė, skiria laiko poilsiui ir vidinių resursų atstatymui.

Pirma pažintis su moliu nesužavėjo
M. Dombrauskytė pasakojo, kad gyvenime buvo pasitaikiusi ne viena proga prisiliesti prie keramikos pagrindų, tačiau nepamenanti, kad ši meno rūšis būtų palikusi įspūdį ar susižavėjusi.

„Keramika pas mane sugrįžo visai netikėtai prieš penkerius metus. Tuo metu rengdavau tapybos pamokas suaugusiems ir su viena bičiule, kuri vedė keramikos pamokas, sutarėme daryti mainus – lankyti viena kitos užsiėmimus. Iš pradžių lipdžiau praktiškus objektus: įvairius indus ir vazas, bet galiausiai išsisėmiau, pasidarė nuobodu. Kaip tik tuo metu siautėjo kovido pandemija, tad sėdėdama namuose ir nuobodžiaudama tiesiog ėmiau žaisti su moliu.“

Taip gimė pirmoji skulptūrėlė – vazonėlis su žmogaus kojomis. Monika sako pamenanti, kad tas darbas paliko nenusakomą įspūdį ir paveikė kitaip, nei iki tol lipdyti objektai. Tarsi galėjo fiziškai, o gal ir emociškai su juo tapatintis. Nejučia į kūrybą sugrįžo smalsumas, o su juo ir žaidimo elementai. Atėjo suvokimas, kad keramika atveria beribes galimybes: pradedant forma, baigiant paviršių, tekstūrų ir spalvų įvairove.

Monikos DOMBRAUSKYTĖS asmeninio albumo nuotr.

Molis yra labai archajiška ir sensoriškai paveiki medžiaga. Žmonės dar pirmykščiais laikais pastebėjo jo savybes: tiek gydomąsias, tiek funkcines. Šiandien M. Dombrauskytei molis prilygsta jos pačios kūno tąsai. Pats objekto gimimas jos pačios ar kurio kito žmogaus rankoms liečiant molį prilygsta stebuklui. Molis, pasak kūrėjos, yra besąlygiškai priimanti medžiaga.

Dalį M. Dombrauskytės kūrybos galima pamatyti interneto svetainėje www.monikado.com, o patį procesą ir kūrybos akimirkas galima stebėti jos asmeninėje instagramo paskyroje.

„Dauguma mano kūrinių parduodami ir mane labai džiugina, kai žmonės juos pajaučia, kad randa juose kažką apie save. Turiu keletą brangių istorijų, kai skulptūros iškeliauja į žmonių namus kaip tam tikrų svarbių gyvenimiškų įvykių simboliai. Mano kūryba ir yra apie žmogų ir apie daugiasluoksnę žmogaus būtį“, – sako menininkė.

Sceninis įvaizdis, virtęs muzikos instrumentu
Laisvu laiku M. Dombrauskytę galima sutikti daug vaikštant ar važinėjant dviračiu miške, skaitant knygas, piešiant, klausantis muzikos, leidžiant laiką su draugais ar šeima. Moteris prisipažino, kad jau keletą metų mokosi megzti, ši veikla jai yra savotiška meditacija. Nors procesas vyksta labai lėtai, bet jau galinti pasidžiaugti keletu pačios numegztų apdarų, o jausmas juos dėvint – nuostabus.

Moterį nebe pirmus metus galima išvysti ir muzikuojančią Plungės viešosios bibliotekos orkestre, kurį subūrė bibliotekos direktorė Gintarė Gurevičiūtė ir muzikantas, kompozitorius Dalius Naujokaitis-Naujo.

Monikos DOMBRAUSKYTĖS asmeninio albumo nuotr.

„Su orkestro sumanytoja Gintare esame senos pažįstamos ir dalinamės meile keramikai, tad ji mane ir pakvietė į orkestrą. Praėjusiais metais jo pasirodymui buvau pasigaminusi varnos kaukę, o šiais metais – zuikio-vilko, su prikabintais varpeliais. Idėjos tokioms kaukėms ir apskritai kūrybai ateina labai spontaniškai, kartais išprovokuotos kažkokio išorinio dirgiklio ar asmeninių patirčių, o kartais – tiesiog mąstant apie pasaulį.“

M. Dombrauskytė pasakojo, kad minėtos varnos kaukės vaizdinys atėjo klausantis Etiopijos džiazo plokštelės. Na, o visa kita, anot menininkės, – išmokta technika, ilgos lipdymo, džiovinimo, degimo ir glazūravimo valandos.