Jurgitos NAGLIENĖS nuotr.

Praėjusio šeštadienio vakarą Narvaišių kaimo gyventojai gausiai rinkosi į Kultūros namus, kur jų laukė susitikimas su paraatletu ir lengvosios atletikos atstovu Ramūnu Rojumi. Narvaišiuose gimusiam ir užaugusiam, o dabar Klaipėdoje gyvenančiam sportininkui dešiniąją koją atstoja protezas, tačiau tai netrukdo siekti sporto aukštumų – pernai vyras tapo Lietuvos čempionu, o prieš mėnesį dar kartą pagerino savo asmeninį ir Lietuvos rekordą rutulio stūmime.

Krepšinis ir saksofono pamokos
„Ramūnas nuolat gerina savo asmeninius ir Lietuvos rekordus, o pernai tapo Lietuvos čempionu. Šiandien atstovauja Lietuvai tarptautinėse varžybose, dalinasi savo patirtimi ir taip motyvuoja jaunus žmones. Savo darbštumu ir užsispyrimu jis įrodo, kad kiekvienas galim rasti savąjį kelią į pergalę. Tereikia nebijoti žengti pirmą žingsnį“, – taip svečią pristatė renginį vedusi ir pašnekovą kalbinusi Agnė Kazlauskė.

Su negalia gimusį Ramūną, dar visai bamblį, į krepšinio salę atvedė tėtis Robertas. Visada aktyvus ir vietoje nenustygstantis berniukas, nors dėl kojos protezo ir turėjo atleidimą nuo kūno kultūros pamokų, tačiau visada jų laukdavo su dideliu nekantrumu ir pats pirmasis atbėgdavo į sporto salę.

Dar besimokydamas mokykloje, o vėliau studijuodamas Ramūnas išbandė daugybę sporto šakų, tačiau dabar didžiąją dalį savo laiko, jėgų ir energijos skiria rutulio stūmimui. Ir ne be reikalo – su šia sporto šaka ne kartą yra tapęs šalies čempionu ir pagerinęs tiek savo asmeninį, tiek Lietuvos rekordą.

Susitikimo Narvaišiuose metu sportininko mama Daiva atskleidė, kad vaikystėje Ramūnas ne tik sportu domėjosi, bet ir 6-erius metus lankė saksofono pamokas Plungės meno mokykloje.

„Kaip mama visada labai didžiavausi tuo, nors iš pradžių su tėčiu bandėm atkalbėti – kaip tu, vaikas iš kaimo, su negalia, toj miesto mokykloj?! Bet užsikabino, pirkom instrumentus, labai neblogai sekėsi. O po to prasidėjo sportai…“ – pasakojo mama.

Jurgitos NAGLIENĖS nuotr.

Atėjo, pamatė, nugalėjo
Baigęs Narvaišių pagrindinę mokyklą ir Plungės „Saulės“ gimnaziją, Ramūnas studijavo informacines technologijas Žemaitijos kolegijoje Rietave, vėliau tęsė studijas Klaipėdoje. Nors iki tol visada sportuodavo kartu su sveikaisiais, studijų metais susidomėjo paralimpiniu sportu.

„2013 metais sužinojau, kad egzistuoja toks neįgaliųjų sportas, tiksliau – sėdimasis tinklinis. Buvau jau truputį pasportavęs, kai atėjęs į salę pamačiau, kaip žmonės sėdi ant grindų ir daužo tą kamuolį. Daugiau nebėjau, pasirodė viskas per lėtai, bet po pusės metų mane įtikino dar kartą atvažiuoti. Nusivežė iškart į varžybas ir leido sudalyvauti. Laimėjom antrą vietą ir taip užsikabinau. Pasakiau, kad kai išmoksiu žaist, nugalėsim Vilnių ir tapsim Lietuvos čempionais. Ar pavyko? Pavyko, ir ne vieną kartą“, – narvaišiškiams pasakojo Ramūnas.

Jaunas vyras netrukus buvo pakviestas į Lietuvos sėdimojo tinklinio rinktinę, pradėjo dalyvauti šios šakos Baltijos šalių lygos varžybose.

Jurgitos NAGLIENĖS nuotr.

Nėrė į lengvąją atletiką
Narvaišiškis bandė ir daug kitų sporto šakų: stalo tenisą, svarmenų kilnojimą, plaukimą, tinklinį. 2019 metais sulaukė paralimpinio komiteto prezidento kvietimo sudalyvauti televizijos projekte „Ypatingas būrys“. Kelias savaites gyvendamas su kitais negalią turinčiais projekto dalyviais, Ramūnas turėjo galimybę išbandyti save įvairiose kariškose užduotyse, net iššokti iš lėktuvo su parašiutu. Vyras sakė tada dar kartą įsitikino, kad kūno negalia niekaip neriboja žmogaus užsispyrimo ir dvasinių galimybių.

Dalyvavimas šiame televizijos projekte atvėrė duris į naują gyvenimo etapą. Filmavimų metu Ramūnas susipažino su Šiaulių lengvosios atletikos ir sveikatingumo centro treneriu Jonu Spudžiu. Jis sportišką žemaitį pakvietė išmėginti ieties mėtymą ir rutulio stūmimą.

Šios naujos sporto šakos taip sudomino ir įtraukė, kad Ramūnas stačia galva nėrė į treniruotes. Užpernai liepą narvaišiškis buvo pakviestas debiutuoti pasaulio žmonių su negalia lengvosios atletikos čempionate Paryžiuje. Maža to, tapo Lietuvos rinktinės vėliavnešiu.

„Buvau naujokas ir net nesupratau, kokia tai didžiulė garbė ir atsakomybė. Bet komandos draugai paprotinto, jog čia labai svarbu. Tai aš pakūriau tikrą vakarėlį ten, vėliavą nešiau pasišokinėdamas. Komandos nariai išsigando, kad nebepavys manęs, ėmė stabdyti. Bet dabar esu tikras, jog mūsų trispalvė tą dieną Paryžiuje buvo aukščiausiai iškelta“, – giliai į atmintį įsirėžusią dieną prisiminė sportininkas.

Beje, susitikimo Narvaišiuose metu vyras šmaikštavo, kad nors tėveliai jį pavadino Ramūnu, toli gražu nesantis tylus ir ramus. „Savo komandos narius tikriausiai nervinu, nes visad labiausiai noriu laimėti. Mokinuosi būti ramesnis“, – prisipažino.

Močiutės indėlis
Susitikimo dalyviai išgirdo ir daug kitų smagių istorijų. Pavyzdžiui, apie tai, kaip besimokydamas Rietave Ramūnas priaugo svorio, todėl dar įnirtingiau ėmė kilnoti svarmenis. Ir to kaltininkė – Rietave gyvenanti močiutė, gavusi progą sočiais patiekalais palepinti studijuojantį anūką.

„Antradieniais valgyti cepelinus, o trečiadieniais – žemaičių blynus yra labai keista, bet labai skanu“, – juokėsi sportininkas.

Kalbėdamas apie maistą vyras prisiminė ir dar vieną savo gyvenimo nuotykį – kaip per 28-ąjį gimtadienį sugalvojo sau naują iššūkį – perplaukti Nemuną. Nors buvo planavęs baidare įveikti 280 kilometrų, nuplaukė net 430. Nuplaukęs nuo Druskininkų iki Rusnės, krante buvo pasitiktas ne su močiutės cepelinais, bet su mamos ir tėčio atvežtais dešrainiais. Ir džiaugėsi jais – negalėjo atsidžiaugti, nes po ilgo irklavimo ištinusiomis rankomis vargu ar būtų sugraibęs šakutę, o dešrainį imi į delną ir valgai.

Jurgitos NAGLIENĖS nuotr.

Paklaustas, su kuo niekada neplauktų Nemunu, Ramūnas atsakė, kad plauktų su bet kuo, nes pirmąją kelionę įveikė vienas ir teko pripažinti, jog labiausiai joje trūko kompanijos. O mama Daiva paantrino, jog tėvams sūnus visą laiką kartojo plaukiantis su draugu. Vargu ar būtų palaiminę jo kelionę, jei būtų žinoję, kad į šį išbandymą sūnus leidžiasi vienas pats.