Asmeninio archyvo nuotr.

Šis 39-erių metų vyriškis – Sedos kultūros centro režisierius. Gimęs ir augęs Šarnelėje, vidurinę baigęs Žemaičių Kalvarijoje, dabar gyvena Telšiuose, o dirba Sedoje. Vadinasi, yra šarneliškis, kalvariškis, telšiškis ir sediškis.

Gediminas – dainų kūrėjas, atlikėjas, beje, dainuojantis ir puikia žemaičių kalba.

Įdomus žmogus, nenuobodus ir jo gyvenimas… Bet gal geriau leiskime apie tai pasakoti pačiam Gediminui.

Genoveita GRICIENĖ

Išdygęs ne tuščioje vietoje
Mano mama Rima Jokubauskienė dirba Žemaičių Kalvarijos kultūros centro direktore. Kai augau, ji statė spektaklius, taip ir užaugau scenoje. Pirmas mano vaidmuo – kai dar lopšyje buvau, tokį vaidmenį scenoje ir suvaidinau. Apie tai papasakojo mama, o vaidmuo, kurį jau pats atsimenu, – Varvekliukas Violetos Palčinskaitės spektaklyje. Esu Plungėje ir prizą gavęs už geriausiai suvaidintą pagrindinį vaidmenį.

Po pamokų nebūdavo autobuso namo, tai ir laukdavau, kol su mama galėsiu grįžti. Todėl galima sakyti, kad užaugau Žemaičių Kalvarijoje.

Mano tėvas groja gitara, akordeonu, vargonėliais. Giminės baliuose, pas kaimynus tėvas visada grodavo. O mamos tėvas grojo smuiku…

Gal penktoje ar šeštoje klasėje mokiausi, kai tėvas man užrašė pagrindinius akordus. Grodavau ir grodavau. Su kaimynu šeštoje klasėje buvom sudarę duetą: aš – gitara, jis – klavišiniais, „Yamacha“. Ir dainuodavom duetu, aišku – vienu balsu. Pradėjau kurti dainas. Apie tėviškę, apie meilę. Įkvėpimui užėjus, net iš pamokų pabėgdavau. Mat reikėjo ant upelio kranto, vandeniui ramiai čiurlenant, užrašyti, kas į galvą atėjo.

Mokydamasis Telšių Žemaitijos kolegijoje, ir kanklėmis buvau išmokęs groti. Bet supratau, kad visko jau per daug.

Vaikystės žaidimai Šarnelėje
Šarnelė neturi savo upės ar ežero. Varduva Šarnelę aplenkia. Užtat prie namų turėjom du prūdus. Didįjį ir mažąjį. Labai mėgau su draugais žvejoti. Tik ta mūsų žvejyba buvo ne tokia, kaip visų – krežiais žuvį gaudėm. Daugiausia sugaudavom karosų, nes ką kita krežiu pagausi, bet niekas tų mūsų karosų nevalgė. Sugauni, suskaičiuoji, pasidžiaugi – ir paleidi. Kiauras dienas galėjau žvejoti ir džiaugtis karosų gražumu.

Per karščius mažasis prūdas nusekdavo. Tada vykdavo gelbėjimo operacijos – renkame žuvis į krežius ir nešame į didįjį prūdą.

Augau vidurinis tarp dviejų seserų. Kartu augo koks dešimt kaimynų vaikų. Tai ir kvadratas, ir 12 pagaliukų, ir tuki-tuki (kavonės su prisitukinimu). Ir visokių kitokių žaidimų prisigalvodavome.

Augant reikėjo ir prie ūkio darbų prikibti, tik ir ten be žaidimų neapsieidavo. Sukrauname šieną į pantą, ir prasideda šokinėjimai. Auginom po du tris jaučius, keturias penkias karves, tai viską mokėjome dirbti: šieną vartyti, grėbti, vežti, į pantą sukrauti. Nemėgstamiausias darbas buvo daržus ravėti.

Asmeninio archyvo nuotr.

Žiemą darbų mažiau, bet žaidimų prisigalvodavome, kiek tik nori. Smagiausia – daryti apkasus ir skelbti mūšį, kasti tunelius, čiuožinėti ant ledo, o kur dar kalnai ir kalneliai… Iki šios dienos kaktoje nuo vaikystės žaidimų randas likęs.

Dar reikia pasakyti apie tėvo malūną. Augdamas neturėjau nė vieno bočiaus. Mama – nuo Tauragės, iš Batakių kaimo, tai močiutė toli. Užtat gyvenom su tėvo mama. Visokių reikalų mane močiutė yra išmokiusi. Iširus kolūkiams ir pasidalijus jų turtą, tėvas gavo dalimis malūną. Buvau dar nedidelis ir nelabai žinau, kaip ten buvo, bet malūną tėvas susikonstravo ir jame maldavo grūdus. Ne tik sau, bet ir kaimynai atveždavo. Ir ten kartais manęs reikėjo.

Kūryba
Pirmoji grupė, kurioje grojau gitara ir dainavau, vadinosi „Preto“. Nežinau, kodėl taip pavadinome. Tai buvo studentų vokalinis-instrumentinis ansamblis. Būgnais grojo mergina. Lyderio kaip ir nebuvo. Grupė gyvavo neilgai, nes baigėme mokslus ir išsivaikščiojome. Per tos grupės gyvavimo gimtadienį sutikau savo būsimą žmoną Liną Kybartaitę.

Atėjau į Sedą, kur buvo tradicija turėti vokalinę-instrumentinę grupę. Senųjų grupės muzikantų jau nelikę. Pirmoje mano sulipdytoje grupėje „Antena“ grojo ir dainavo mokiniai. Bet baigė vidurinę ir išvažiavo… Tiesa, dar atvažinėdavo į repeticijas ir koncertus. Gyvavom kokius penkerius metus. Draugiški ryšiai su Edvinu Litvinu, Domantu Mažonu, Tomu Kleinausku iki šiol yra išlikę.

Likau be grupės ir įkūriau Sedoje teatrą „Vėdelčios“. Statėm Edmundo Untulio vaidinimus. Ir aš pats kartais parašydavau… Iškilo vietiniai artistai. Ryškiausiai sušvytėjo Vidmantas Mizinas, pats bandantis rašyti. Gerai ir noriai vaidino Edita Kleinauskienė, Vilma Pocienė, Rima Danilevičienė ir kiti. Teatras neiširo, dar vaidinsime.

Vis dėlto arčiau manęs – muzika. Pradėjau kurti dainas, įrašinėti. Dainos ateina iš vidaus – kaip dienoraščio rašymas. Ir žodžiai, ir muzika… Priklauso nuo nuotaikos, kartais pirma ateina žodžiai, o po to – melodija, kartais atvirkščiai. Su patyrimu, su praktika atėjo gilesnis supratimas. Nuovokos pridėjo ir darbas radijo stotyse, ten perklausiau daug įvairios muzikos.

Palengva atėjo ir žemaitiški tekstai. Pajutau, kad žemaitiškai atliekamos dainos žmonėms labai patinka. Pakvietė į žemaitiškų dainų renginį. Parašiau linksmą ir nostalgišką dainą „Karvašūdis“… (juokiasi).

Savitumas duoda savo. Žemaitiški dainų tekstai nėra paprasti, nors priklauso, kiek tu toli eisi. Jeigu šiaip dainuoji koncerte, tai užtenka ir mūsų šių dienų žemaičių kalbos, jeigu eitum į etnografinį konkursą, tai senesnių žodžių paieškotum. Jei kokioje vakaruškoje imsi senais žodžiais dainuoti, jaunimėlis nesupras.

Telšiuose pasikvietė mane į grupę „Anėi“. Jie ir yra jie. Aš ateinu, padainuoju, o jie ir lieka jie…

Asmeninio archyvo nuotr.

„Naujas hitas“
Vakaro dainų konkursas – naujas LNK projektas. Susigriebiau paskutinę dieną, kol galiojo kvietimas atsiųsti konkursui dainos įrašą su aprašymu. Suspėjau.

Buvo atranka nuotoliniu būdu. Atrinko. Nuvažiavus į studiją, man pasisekė. Buvau paliktas groti paskutinis tą vakarą. Iš aštuonių dalyvių man vieninteliam radijo stotis „Relax FM“ nuspaudė „Naujo hito“ mygtuką, automatiškai suteikė vietą pusfinalyje.

Nemanau, kad tai lėmė žemaičių buvimas komisijoje, nors jie visi sušneko taisyklinga žemaičių kalba… Jaučiausi gana ramiai ir užtikrintai – juk tiek metų dainuoju publikai ant įvairiausių scenų.

Gyvūnėlių ūkis
Su žmona Lina auginame keturis vaikus. Telšiuose gyvename nuosavame name, turim kiemą, kambariai – per du aukštus. Kažkaip netyčia atsirado namuose ir gyvūnėlių ūkis.

Linksmai narvelyje gyvena paukščiukai amadinai. Kai vaikai pareina iš mokyklos, išleidžia po namus paskraidyti. Paukšteliai skleidžia garsus, bet visiškai netrikdo ramybės.

Turim driežą, terariume gyvena ir žalioji iguana vardu Bronius. Ėda viską, kas žalia, t. y. nevirta ir nekepta. Visiškai neišranki maistui. Įdedi kopūstlapį ar kokią kitą daržovę, ir ėda sau.

Turim vandeninį vėžlį, kuris ir vandenyje plaukioja, ir grindimis vaikšto. Vaikai jį praminė Maryte, nors man atrodo, kad jis yra Marius. Atrodo tylenis, bet irgi garsus skleidžia. Moka ir supykti, jeigu pasivėlusiam po kojom ant namelio netyčia užlipi. Gindamasis ir įkąstų kaip reikiant. Bet nė vienas šeimos narys su juo nesipyksta.

Dar yra dekoratyvinis triušis Hačis, kalė Lika iš gyvūnų prieglaudos „Telšių uodegėlė“.

Turim laisvąjį katiną Zenių, kuris nori išeina, nori pareina, nori – šildosi saulėje ant palangės kiaurą dieną.

Asmeninio archyvo nuotr.

Dar turim žuvyčių akvariumą ir lauke tvenkinuką su žuvytėm, kur jos ir žiemą neiššąla. Su akvariumu yra, kas veikti, nors atrodo – tik graži kambario dekoracija.

Turėjome ir ežiuką. Priklydo kieme toks suvargęs. Įsinešę atmaitinom, prakutinom. Nutarėm, kad jam reikia kieme gyventi. Padariau dailų aptvarėlį, padėjome maisto. Bet mūsų ežiukas neilgai ten gyveno. Sugebėjo išsiridenti ir išeiti. Mūsų aplankyti nebeatėjo.

Esame mėgėjai keliauti. Dažnai ir visa šeima kokiai savaitei ar ilgiau išvykstame, o gyvūnėlius ateina prižiūrėti žmonos mama. Jie nėra reiklūs, ypatingų poreikių neturi. Nereikia jų migdyti ar kartu miegoti.

Mes visi esame taikūs ir draugiški, tad ir mūsų gyvūnėliai su mumis ir tarpusavyje taikiai sugyvena.

O šiaip… Galvoju, kad žmogaus gyvenimas pats savaime yra kūryba. Tik reikia kurti. Be to niekas nepasidaro.