Artėjant didžiosioms metų šventėms kūryba tampa neatsiejama šventinės nuotaikos dalimi: renkame dovanas, puošiame eglutes, namus, kiemus. Šiuo laikotarpiu ypač ryškiai sužiba telšiškės dailininkės Jurgos Stulpinienės talentas. Jau keletą metų ji kuria kalėdinius žaisliukus. Kiekviename jų – nauja idėja ir kruopščiai apgalvotos detalės, žaisliuką paverčiančios savitu meno kūriniu.

Švenčių išvakarėse apie kūrybos procesą kalbiname kūrėją J. Stulpinienę.

Aurelija SERVIENĖ

– Kada pradėjote kurti kalėdinius žaisliukus?

– Kūryba prasidėjo prieš trejetą metų, kai išsiaiškinau, kaip aptempti putplasčio burbuliukus audiniu. Internetas visagalis.

– Kokie buvo pirmieji žaisliukai? Ar jie skiriasi nuo dabartinių?

– Pirmieji žaisliukai buvo kuklūs, nes neturėjau priemonių. Tiesiog fantazavau: juostelės, karoliukai. Kiti papuošimai parduotuvėse buvo gana brangūs. Domėjausi kitų menininkų darbais, džiaugiausi jais ir truputį pavydėjau, nes jie buvo prabangūs, puošnūs. O maniškiai kukloki.

Pirmieji mano darbai nuo dabar sukurtų tikrai skiriasi. Daugiau fantazijos, drąsos. Jie sublizgo daugiau, bet… stilius išliko.

– Kokias medžiagas naudojate?

– Pagrindinė medžiaga – aksomas. Tai idealus audinys – prabanga. Medžiaga elastinga, tempiasi, nesunku dirbti su ja. Puošimui naudoju įvairius blizgučius, juosteles, kutus, karoliukus.

Esu sukūrusi keletą žaisliukų iš lino, karoliukai mediniai, papuošimai – nėrinukai. Ketinu ir toliau plėtoti šią idėją. Galvoje sukasi daug minčių.

– Visi žaisliukai lyg ir skirtingi, bet turi savo braižą. Ar dedate pastangas jį išlaikyti?

– Taip. Stengiuosi išlaikyti savo stilių. Nekopijuoju kitų sukurtų darbų.

– Ar Jūsų namuose eglutė būna papuošta šiais žaisliukais? Ar čia labiau suvenyrai?

– Ne, savo eglutės nepuošiu savo sukurtais žaislais. Jų net nebelieka (šypsosi). Jie kaip ir neskirti eglutei. Tai daugiau interjero puošybai skirti žaisliukai: po toršerais, ant langų, šviestuvų, židinių. Bet labai greit jų nebelieka. Tai dovana – suvenyras. Prašo draugai, artimieji. Pati dovanoju.

– Tikriausiai šie žaisliukai yra „pabirę“ po Telšius, o gal ir toliau?

– Oi, net nebežinau, kur jie yra iškeliavę. Plačiai paplitę. Telšiuose – taip pat.

– Ar ši kūryba turi savo sezoną?

– Patirtis moko. Anksčiau per vėlai pradėdavau kurti. Trūkdavo laiko, stresuodavau, nes skambindavo draugai ir prašydavo po keletą žaisliukų. Tad supratau, kad reikia pradėti jau rugsėjo gale. Per vasarą kaupti priemones, galvoti apie naujas idėjas. Šiemet ėmiausi darbo anksčiau.

– Kiek trunkate pagaminti vieną tokį žaisliuką?

– Negaliu atsakyti, kiek reikia laiko vienam žaisliukui. Aš planuoju ir dirbu etapais: susimatuoju ir susidalinu žaisliukų apimtis, susikarpau audinį, aptraukiu juos. Po to klijuoju viršūnėles, kutukus. Ir prasideda šauniausia dalis – dekoravimas, blizgučių, karoliukų klijavimas.

Nuotr. Jurgos Stulpinienės