Sauliaus Narkaus nuotr.

Sau­sio 2-oji – pir­ma nau­jos Plun­gės mies­to se­niū­nės Ag­nės Šu­kie­nės dar­bo die­na. Ga­li­ma pa­juo­kau­ti, kad krikš­tą se­niū­nė ga­vo kaip rei­kiant – mies­tas už­vers­tas snie­gu. Tad apie tai, kaip se­kė­si su­si­do­ro­ti su šiuo iš­šū­kiu, ko­kie ke­liai at­ve­dė į se­niū­ni­jos va­do­vo po­stą, ir kal­ba­mės su nau­ją­ja se­niū­ne.

– Trum­pai pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­ve.

– Esu gi­mu­si ir au­gu­si Plun­gė­je. Tu­riu be­veik de­vy­ne­rių me­tų dar­bo vals­ty­bės tar­ny­bo­je pa­tir­tį. Tad vie­ša­sis ad­mi­nist­ra­vi­mas man ne nau­jie­na. Tar­pins­ti­tu­ci­nis bend­ra­dar­bia­vi­mas ir vi­si jo niuan­sai man pui­kiai ži­no­mi ir neišt­ri­na­mi iš at­min­ties.

De­šimt me­tų dir­bau va­do­vau­ja­mą dar­bą pri­va­čia­me sek­to­riu­je. Per tuos me­tus su­kau­piau ne­ma­žą or­ga­ni­za­vi­mo, tei­sės ak­tų įgy­ven­di­ni­mo pa­tir­tį. Rū­pi­nau­si ko­man­dos for­ma­vi­mu, mo­ty­va­vi­mu. Vi­sa­da at­si­žvel­giau į žmo­gų, kad jis jaus­tų­si ge­rai. Ir da­bar ne­pla­nuo­ju da­ry­ti kaž­ko­kių di­de­lių per­vers­mų. Ži­no­ma, na­tū­ra­lu, kad atė­jus nau­jam va­do­vui po­ky­čių bus, bet tai ne­bus smū­gi­nis per­vers­mas. Vi­si pui­kiai ži­no, kad anks­tes­nio­ji se­niū­nė bu­vo tik­rai la­bai šau­ni, kad mies­tas la­bai pa­si­kei­tęs. Tad ir aš no­riu įdė­ti to­kį in­dė­lį, kad pri­si­min­tų. Ti­kiuo­si, kad su sa­vo no­ru, ener­gi­ja, už­si­spy­ri­mu ga­lė­siu tą pa­da­ry­ti.

– Ko­dėl nu­spren­dė­te da­ly­vau­ti kon­kur­se?

– Va­sa­ros vi­du­ry­je išė­jau iš anks­tes­nio dar­bo, bu­vau re­gist­ruo­ta Užim­tu­mo tar­ny­bo­je. Po ku­rio lai­ko pa­ma­čiau ži­nu­tę, kad Dan­gi­ru­tė Jur­ku­vie­nė ruo­šia­si išei­ti į už­tar­nau­tą poil­sį. Pa­gal­vo­jau: „Juk esu su­kau­pu­si tam tik­ros pa­tir­ties, tad ko­dėl ne­pa­ban­džius jos pa­nau­do­ti Plun­gės la­bui?“ La­bai uo­liai mo­kiau­si, sten­giau­si. Sa­ky­čiau, kad kon­kur­se pa­si­se­kė ne­blo­gai.

– Kaip spren­di­mą kan­di­da­tuo­ti į se­niū­no po­stą priė­mė Jū­sų šei­ma?

– Ma­no vi­sus spren­di­mus šei­ma pa­lai­ko. Daug žmo­nių ma­ne pa­žįs­ta, ži­no, jog esu la­bai or­ga­ni­zuo­ta, la­bai mėgs­tu iš­šū­kius. Tad ir drau­gai, ir gi­mi­nės, ir ar­ti­mie­ji lin­ki sėk­mės. Bet jie ži­no, kad tai bus tik­rai ne­leng­vas dar­bas, ką jau ir pa­ti su­pra­tau pir­mą die­ną.

– Pir­mą dar­bo die­ną bu­vo­te pa­svei­kin­ta tik­ra snie­go la­vi­na. Kaip se­kė­si su­si­do­ro­ti su šiuo iš­šū­kiu?

– Ma­no no­ras – žmo­giš­kas bend­ra­vi­mas. Ma­nau, kad svar­bu iš­klau­sy­ti žmo­gų nuo pra­džios iki ga­lo. Žmo­gui si­tua­ci­jos paaiš­ki­ni­mas tin­ka­mais žo­džiais spren­džia ne­ma­žai pro­ble­mų. Bu­vo daug skam­bu­čių. Va­žia­vo­me po mies­tą, ap­žiū­rė­jo­me pro­ble­miš­kas vie­tas. Su­si­ta­rė­me su ran­go­vais, kad bū­tų nu­va­ly­ti ša­li­gat­viai ir gat­vės, ypač prie mo­kyk­lų, iki­mo­kyk­li­nių įstai­gų, li­go­ni­nės, svei­ka­tos prie­žiū­ros cent­rų, kad žmo­nės sau­giai ga­lė­tų jas pa­siek­ti. Taip, snie­gas bu­vo ge­ras krikš­tas, bet, kaip aš sa­kau, kas mū­sų ne­nu­žu­do, tas pa­da­ro mus stip­res­nius. Ti­kiuo­si, jog dau­gu­ma gy­ven­to­jų su­pran­ta, kad per di­de­lį sny­gį gat­vių va­ly­mas – su­dė­tin­gas.

Plungės rajono savivaldybės nuotr.

– Jū­sų nuo­mo­ne, ko­kių dar iš­šū­kių ga­li­te ti­kė­tis?

– Ma­nau, jų bus daug. Vi­sų pir­ma pa­lai­ky­ti šva­rą ir tvar­ką mies­te. Taip pat iš­šū­kis bus su­de­rin­ti ad­mi­nist­ra­ci­nį dar­bą su rea­liu mies­to val­dy­mu, bend­ra­vi­mu su žmo­nė­mis. Ne­si­no­rė­tų, kad ad­mi­nist­ra­ci­nė veik­la atim­tų lai­ką iš gy­vo bend­ra­vi­mo su žmo­nė­mis. Ži­no­ma, iš­šū­kiai bus ir šven­tės, ir mu­gės, ir ap­švie­ti­mas, ir dar dau­ge­lis ki­tų da­ly­kų.

– Kaip ma­no­te, ko­kios Jū­sų bū­do sa­vy­bės pa­dės nau­ja­me dar­be?

– Esu žmo­giš­ka, bet la­bai reik­li. Esu per­fek­cio­nis­tė, kas man la­bai daž­nai ap­sun­ki­na gy­ve­ni­mą, bet ma­nau, kad tai ne­bus stab­dys šio­je sri­ty­je. Esu tvar­kin­ga. Tu­riu ir blo­gą sa­vy­bę: re­zul­ta­to no­riu čia ir da­bar.

– Jau tur­būt dė­lio­jo­te ar­ti­miau­sių dar­bų pla­nus. Ko­kie jie?

– Pir­mas ma­no žings­nis – su­si­pa­žin­ti su ko­man­da. Šią sa­vai­tę pla­nuo­ju su kiek­vie­nu pa­si­kal­bė­ti in­di­vi­dua­liai, iš­girs­ti dar­buo­to­jų nuo­mo­nę apie jų dar­bą, kur ga­li­ma ką nors pa­keis­ti, ir pan.

La­bai no­riu įtrauk­ti se­niū­nai­čius į Plun­gės gy­ve­ni­mą. Vie­nas iš ma­no tiks­lų – su­pa­žin­din­ti žmo­nes, kas yra se­niū­nai­tis, ko­kios jo funk­ci­jos, kaip bend­ra­dar­biau­ja su ki­to­mis ins­ti­tu­ci­jo­mis, ir pan.

Lau­kia me­ti­nės veik­los pri­sta­ty­mas, veik­los pla­no pa­ruo­ši­mas ki­tiems me­tams. Aiš­ku, pla­nai dar dė­lio­sis su lai­ku. Bus ir pla­nuo­tų, ir ne­pla­nuo­tų dar­bų, vi­sa­da rei­kia pa­ma­ty­ti rea­ly­bę.

– Pa­lin­kė­ji­mas sau.

– Nep­ra­ras­ti kant­ry­bės, neiš­si­gąs­ti iš­ki­lu­sių sun­ku­mų, ne­prit­rūk­ti iš­mo­nės, su­tar­ti su ko­lek­ty­vu ir vi­sais žmo­nė­mis.

– Ačiū už po­kal­bį.