
Gintarės Sabaliauskienės gyvenimas skamba kaip daugiasluoksnė partitūra, kurioje kiekviena nata turi spalvą ir ritmą. Prie fortepijono Gintarė – mokytoja, kantriai vedanti mokinius per garsų pasaulį, už klasės durų – amatininkė, gebanti nerti, siuvinėti kryželiu, tapyti, kepti tortus, arba aktyvi sportininkė, daug laiko skirianti triatlono treniruotėms.
„Vienintelis kelias tarp norėti ir turėti vadinasi „daryti“ – taip skamba moters kredo, kuriuo vadovaudamasi ji savo kasdienybę pripildo įvairiomis emocinėmis spalvomis. Jausmų pliūpsnį Gintarei dovanojo ir išeinantys metai. Akimirkos, kai per Kalėdinio padėkos vakaro apdovanojimo simboliniais angelais ceremoniją išgirdo savo pavardę, mokytoja neužmirš ilgai: „Buvo taip netikėta: pakirto kojas, atėmė balsą… Kelių dienų prireikė, kad suvokčiau, kas įvyko.“
Degdama meile muzikai, ja uždega ir mokinių širdis
G. Sabaliauskienė fortepijono mokytojos karjerą Plungės meno mokykloje pradėjo 2000-aisiais, dar studijuodama Klaipėdos universiteto Menų fakultete. 2006 metais iš Klaipėdos, kur gyveno, su šeima persikėlė į Rietavą. O 2010-aisiais, būdama motinystės atostogose, sulaukė kolegės Ritos Urniežienės, pradėjusios vadovauti Rietavo Mykolo Kleopo Oginskio meno mokyklai, kvietimo dirbti jos komandoje. Įsiliejusi į naują kolektyvą, mokytoja su dideliu entuziazmu kibo į darbą.
Negailėdama nei jėgų, nei profesinių žinių G. Sabaliauskienė jau 15 metų veda jaunuosius rietaviškius klavišų keliu. Degdama meile muzikai, ją uždega ir mokinių širdyse. Entuziastinga fortepijono mokytoja subūrė instrumentinį ansamblį „Muzikinė avantiūra“. Jos mokiniai sėkmingai dalyvauja įvairiuose konkursuose ir savo pasirodymais puošia savivaldybėje vykstančius renginius, reprezentuoja Rietavą už jo ribų. Prieš 10 metų Gintarę laimimais didžiaisiais prizais džiugino Audra Vizgirdaitė, šiuo metu prizines vietas ir didžiuosius prizus konkursuose skina Paulius Šileika. Abiejų jų – A. Vizgirdaitės ir P. Šileikos – pasiekimus pastebėjo ir angelų statulėlėmis įvertino Rietavo savivaldybė.
Muzikalumą paveldėjo iš tėvų…
Muzika į G. Sabaliauskienės gyvenimą neatėjo atsitiktinai – muzikalumas užprogramuotas jos genuose: mama Jūratė Jonauskienė buvo Plungės meno mokyklos fortepijono mokytoja, tėtis Juozas – vestuvių muzikantas, dabar grojantis Plungės neįgaliųjų draugijos kapeloje „Diedai“. Ir pati sukūrė muzikalią šeimą – savo būsimą vyrą rietaviškį Edgarą ji sutiko besimokydama Stasio Šimkaus konservatorijoje Klaipėdoje, kur jis studijavo valtornos specialybę.
Meno mokyklą Rietave baigė ir Sabaliauskų vyresnėlė Gabrielė, dabar Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete studijuojanti interjero dizainą ir architektūrą. Grįžusi į tėvų namus, dukra dažnai sėda prie pianino ir užpildo erdves Šopeno muzikos garsais. Tik vienuoliktokas sūnus Edgaras, pasak mamos, labiau linkęs į sportą nei į menus ir su muzika nedraugauja, nors turi idealią klausą.


…polinkį į amatus – iš prosenelių
Be to, kad dirba pedagoginį darbą, kažkuriuo savo gyvenimo tarpsniu Gintarė yra dirbusi Rietavo savivaldybės kultūros centro mišraus choro „Jūrava“ koncertmeistere, dešimt metų sukosi su „Šarkelių“ kolektyvo šokėjomis. Ilgus metus ji buvo Rietavo Lauryno Ivinskio gimnazijos tėvų komiteto pirmininkė. Tai veiklos, kurios ją daro matomą ir pažįstamą visuomenei. Tačiau, kaip minėjome, pašnekovės talentų įvairovė – stebinanti. Mokytoja geba siuvinėti kryželiu, nerti, tapyti, daryti atvirukus, gaminti žaisliukus, vašku marginti kiaušinius, kepti tortus.
„Kokio amato imuosi, tas ir sekasi. Už tai esu dėkinga savo genams, kuriuos susirinkau iš protėvių. Močiutė Marytė augo labai didelėje šeimoje, kurioje visi broliai ir seserys buvo savamoksliai amatininkai. Ji garsėjo kaip gabi gėlininkė – Morkūnienės rožes visa Plungė žinojo. Dar vaikystėje, padėdama jai daryti puokštes ir pinti vainikus, išmokau komponuoti gėles ir nesunkiai galiu sukurti bet kuriai progai tinkančią puokštę. Močiutės sesuo Staselė Černiauskienė skaniausius „napaleonus“ kepdavo. Karta iš kartos tuos gebėjimus paveldi – Staselės sūnūs Leonardas ir Gediminas yra gerai Plungėje žinomi tautodailininkai“, – atskleidė savo polinkio į amatus paslaptį G. Sabaliauskienė.
Be to, pašnekovė neslėpė turinti savybę imti iš aplinkos – iš kaimynės perėmė kiaušinių marginimo vašku techniką, iš vaiko auklės – nėrimo vąšeliu raštus. Mokykloje, kurioje mokytojauja, suaugusiųjų klasėje mokėsi tapyti, dabar lanko keramikos užsiėmimus.
G. Sabaliauskienė pasakojo, kad visi tie amatai jai labai praverčia: „Per pamokas taip „išsitaškau“, kad nusiraminimo ieškau siuvinėdama, darydama atvirukus, tapydama, dirbdama darže, kepdama tortus ar sportuodama.“
„Kažkada sakiau, kad niekada nesportuosiu…“
Prieš penkerius metus moteris neteko mamos. Jai sergant, Gintarė darė viską, kad mylimiausiu žmogumi ligoje būtų pasirūpinta. Blaškydamasi tarp darbų ir dukters pareigos, užmiršo save – per mažai ilsėjosi, apleido mitybą. Dėl to išsibalansavo miegas ir sutriko hormonų veikla. Atsidūrusi ligoninėje, jauna moteris išgirdo medikų verdiktą: „Jeigu nekeisi įpročių, ilgai negyvensi.“

aktyvią veiklą
Kelias atgal į save buvo nelengvas. Suradusi trenerį, kuris jai padėjo subalansuoti mitybą ir numesti antsvorį, Gintarė atgavo jėgas ir įsitraukė į susikūrusią moterų futbolo komandą „Rietavo liūtės“. Metus laiko spardė kamuolį, kol kartą, žaisdama gynyboje, patyrė rimtą traumą. Rankų nenuleido ir patyrusi operaciją: išėjo reabilitacijos programą, o grįžusi į namus po virtuvę ir daržą sukinėjosi su neįgaliojo vežimėliu. Atkaklumas, valios jėga – ir po kelių mėnesių rietaviškė jau plaukiojo baseine.
Vėliau – bėgimas, taip mėgstamas važinėjimas dviračiu. „Nuo tada ir atsirado triatlonas. Esu dalyvavusi daugybėje bėgimo varžybų, praėjusiais metais nubėgau savo pirmąjį pusmaratonį. Du kartus per savaitę baseine plaukiu po tris kilometrus, 5–6 kartus bėgu. Neatmetu minties, kad dalyvausiu triatlono varžybose. O juk kažkada sakiau, kad niekada nesportuosiu“, – apie naujo pomėgio atėjimą į savo gyvenimą kalbėjo iš Plungės kilusi rietaviškė.
Myli tai, ką daro
G. Sabaliauskienė sakė esanti jautri, smalsi, atsakinga, užsispyrusi ir kupina entuziazmo. Toks charakterio savybių rinkinys ją visai tenkintų, jeigu galėtų iš jo eliminuoti vieną vienintelę ydą. „Kai mane kas nors labai sunervina, kai jaučiu neteisybę, nemoku patylėti, nenulaikau liežuvio už dantų ir pasakau savo nuomonę. Kartais dėl to labai gailiuosi“, – prisipažino pašnekovė. Dar viena mokytojos Gintarės savybė – ji myli tai, ką daro. O darydama klauso savo širdies balso.
Lipant į sceną pakirto kojas ir atėmė balsą
Matyt, ta meilė darbui, užsidegimas, su kuriuo neria į savo veiklas, ir atskraidino G. Sabaliauskienei simbolinį angelą.
„Susigraudinau išgirdusi, kad angelo statulėle apdovanojamas mano mokinys Paulius Šileika. Bet, kai išgirdau savo pavardę, buvo taip netikėta: pakirto kojas, atėmė balsą. Ant scenos ištariau vos vieną sakinį. Patikėkite, net kelių dienų prireikė, kad suvokčiau, kas įvyko“, – apie netikėtumo faktorių, ištikusį ją šventinio vakaro metu, ir kolegų gebėjimą neprasitarti pasakojo pašnekovė.
Išeinantieji metai sugebėjo nudžiuginti Gintarę, o ko ji sau palinkėtų šiais, neseniai prasidėjusiais 2026-aisiais? „Kad ir toliau eičiau savo pasirinktu keliu!“ – net negalvodama atsakė. „Buvau įsitikinusi, kad jis teisingas, o man atitekusi statulėlė tarsi to patvirtinimas. Apdovanojimas dar labiau sustiprina tikėjimą tuo, kad viską, ką darai, turi daryti su meile. Todėl eisiu taip, kaip ėjau, ir pateisinsiu man parodytą pasitikėjimą“, – tęsė mintį angelo sparno palytėta mokytoja Gintarė.





Parašykite komentarą