Gin­ta­rės Sa­ba­liaus­kie­nės gy­ve­ni­mas skam­ba kaip dau­gias­luoks­nė par­ti­tū­ra, ku­rio­je kiek­vie­na na­ta tu­ri spal­vą ir rit­mą. Prie for­te­pi­jo­no Gin­ta­rė – mo­ky­to­ja, kant­riai ve­dan­ti mo­ki­nius per gar­sų pa­sau­lį, už kla­sės du­rų – ama­ti­nin­kė, ge­ban­ti ner­ti, siu­vi­nė­ti kry­že­liu, ta­py­ti, kep­ti tor­tus, ar­ba ak­ty­vi spor­ti­nin­kė, daug lai­ko ski­rian­ti triat­lo­no tre­ni­ruo­tėms.

„Vie­nin­te­lis ke­lias tarp no­rė­ti ir tu­rė­ti va­di­na­si „da­ry­ti“ – taip skam­ba mo­ters kre­do, ku­riuo va­do­vau­da­ma­si ji sa­vo kas­die­ny­bę pri­pil­do įvai­rio­mis emo­ci­nė­mis spal­vo­mis. Jaus­mų pliūps­nį Gin­ta­rei do­va­no­jo ir išei­nan­tys me­tai. Aki­mir­kos, kai per Ka­lė­di­nio pa­dė­kos va­ka­ro ap­do­va­no­ji­mo sim­bo­li­niais an­ge­lais ce­re­mo­ni­ją iš­gir­do sa­vo pa­var­dę, mo­ky­to­ja neuž­mirš il­gai: „Bu­vo taip ne­ti­kė­ta: pa­kir­to ko­jas, atė­mė bal­są… Ke­lių die­nų pri­rei­kė, kad su­vok­čiau, kas įvy­ko.“

Deg­da­ma mei­le mu­zi­kai, ja už­de­ga ir mo­ki­nių šir­dis
G. Sa­ba­liaus­kie­nė for­te­pi­jo­no mo­ky­to­jos kar­je­rą Plun­gės me­no mo­kyk­lo­je pra­dė­jo 2000-ai­siais, dar stu­di­juo­da­ma Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to Me­nų fa­kul­te­te. 2006 me­tais iš Klai­pė­dos, kur gy­ve­no, su šei­ma per­si­kė­lė į Rie­ta­vą. O 2010-ai­siais, bū­da­ma mo­ti­nys­tės ato­sto­go­se, su­lau­kė ko­le­gės Ri­tos Ur­nie­žie­nės, pra­dė­ju­sios va­do­vau­ti Rie­ta­vo My­ko­lo Kleo­po Ogins­kio me­no mo­kyk­lai, kvie­ti­mo dirb­ti jos ko­man­do­je. Įsi­lie­ju­si į nau­ją ko­lek­ty­vą, mo­ky­to­ja su di­de­liu en­tu­ziaz­mu ki­bo į dar­bą.

Ne­gai­lė­da­ma nei jė­gų, nei pro­fe­si­nių ži­nių G. Sa­ba­liaus­kie­nė jau 15 me­tų ve­da jau­nuo­sius rie­ta­viš­kius kla­vi­šų ke­liu. Deg­da­ma mei­le mu­zi­kai, ją už­de­ga ir mo­ki­nių šir­dy­se. En­tu­zias­tin­ga for­te­pi­jo­no mo­ky­to­ja su­bū­rė inst­ru­men­ti­nį an­samb­lį „Mu­zi­ki­nė avan­tiū­ra“. Jos mo­ki­niai sėk­min­gai da­ly­vau­ja įvai­riuo­se kon­kur­suo­se ir sa­vo pa­si­ro­dy­mais puo­šia sa­vi­val­dy­bė­je vyks­tan­čius ren­gi­nius, rep­re­zen­tuo­ja Rie­ta­vą už jo ri­bų. Prieš 10 me­tų Gin­ta­rę lai­mi­mais di­džiai­siais pri­zais džiu­gi­no Aud­ra Viz­gir­dai­tė, šiuo me­tu pri­zi­nes vie­tas ir di­džiuo­sius pri­zus kon­kur­suo­se ski­na Pau­lius Ši­lei­ka. Abie­jų jų – A. Viz­gir­dai­tės ir P. Ši­lei­kos – pa­sie­ki­mus pa­ste­bė­jo ir an­ge­lų sta­tu­lė­lė­mis įver­ti­no Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bė.

Mu­zi­ka­lu­mą pa­vel­dė­jo iš tė­vų…
Mu­zi­ka į G. Sa­ba­liaus­kie­nės gy­ve­ni­mą nea­tė­jo at­si­tik­ti­nai – mu­zi­ka­lu­mas už­prog­ra­muo­tas jos ge­nuo­se: ma­ma Jū­ra­tė Jo­naus­kie­nė bu­vo Plun­gės me­no mo­kyk­los for­te­pi­jo­no mo­ky­to­ja, tė­tis Juo­zas – ves­tu­vių mu­zi­kan­tas, da­bar gro­jan­tis Plun­gės neį­ga­lių­jų drau­gi­jos ka­pe­lo­je „Die­dai“. Ir pa­ti su­kū­rė mu­zi­ka­lią šei­mą – sa­vo bū­si­mą vy­rą rie­ta­viš­kį Ed­ga­rą ji su­ti­ko be­si­mo­ky­da­ma Sta­sio Šim­kaus kon­ser­va­to­ri­jo­je Klai­pė­do­je, kur jis stu­di­ja­vo val­tor­nos spe­cia­ly­bę.

Me­no mo­kyk­lą Rie­ta­ve bai­gė ir Sa­ba­liaus­kų vy­res­nė­lė Gab­rie­lė, da­bar Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos Kau­no fa­kul­te­te stu­di­juo­jan­ti in­ter­je­ro di­zai­ną ir ar­chi­tek­tū­rą. Grį­žu­si į tė­vų na­mus, duk­ra daž­nai sė­da prie pia­ni­no ir už­pil­do erd­ves Šo­pe­no mu­zi­kos gar­sais. Tik vie­nuo­lik­to­kas sū­nus Ed­ga­ras, pa­sak ma­mos, la­biau lin­kęs į spor­tą nei į me­nus ir su mu­zi­ka ne­drau­gau­ja, nors tu­ri idea­lią klau­są.

…po­lin­kį į ama­tus – iš pro­se­ne­lių
Be to, kad dir­ba pe­da­go­gi­nį dar­bą, kaž­ku­riuo sa­vo gy­ve­ni­mo tarps­niu Gin­ta­rė yra dir­bu­si Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės kul­tū­ros cent­ro miš­raus cho­ro „Jū­ra­va“ kon­cert­meis­te­re, de­šimt me­tų su­ko­si su „Šar­ke­lių“ ko­lek­ty­vo šo­kė­jo­mis. Il­gus me­tus ji bu­vo Rie­ta­vo Lau­ry­no Ivins­kio gim­na­zi­jos tė­vų ko­mi­te­to pir­mi­nin­kė. Tai veik­los, ku­rios ją da­ro ma­to­mą ir pa­žįs­ta­mą vi­suo­me­nei. Ta­čiau, kaip mi­nė­jo­me, pa­šne­ko­vės ta­len­tų įvai­ro­vė – ste­bi­nan­ti. Mo­ky­to­ja ge­ba siu­vi­nė­ti kry­že­liu, ner­ti, ta­py­ti, da­ry­ti at­vi­ru­kus, ga­min­ti žais­liu­kus, vaš­ku mar­gin­ti kiau­ši­nius, kep­ti tor­tus.

„Ko­kio ama­to imuo­si, tas ir se­ka­si. Už tai esu dė­kin­ga sa­vo ge­nams, ku­riuos su­si­rin­kau iš pro­tė­vių. Mo­čiu­tė Ma­ry­tė au­go la­bai di­de­lė­je šei­mo­je, ku­rio­je vi­si bro­liai ir se­se­rys bu­vo sa­va­moks­liai ama­ti­nin­kai. Ji gar­sė­jo kaip ga­bi gė­li­nin­kė – Mor­kū­nie­nės ro­žes vi­sa Plun­gė ži­no­jo. Dar vai­kys­tė­je, pa­dė­da­ma jai da­ry­ti puokš­tes ir pin­ti vai­ni­kus, iš­mo­kau kom­po­nuo­ti gė­les ir ne­sun­kiai ga­liu su­kur­ti bet ku­riai pro­gai tin­kan­čią puokš­tę. Mo­čiu­tės se­suo Sta­se­lė Čer­niaus­kie­nė ska­niau­sius „na­pa­leo­nus“ kep­da­vo. Kar­ta iš kar­tos tuos ge­bė­ji­mus pa­vel­di – Sta­se­lės sū­nūs Leo­nar­das ir Ge­di­mi­nas yra ge­rai Plun­gė­je ži­no­mi tau­to­dai­li­nin­kai“, – at­sklei­dė sa­vo po­lin­kio į ama­tus pa­slap­tį G. Sa­ba­liaus­kie­nė.

Be to, pa­šne­ko­vė ne­slė­pė tu­rin­ti sa­vy­bę im­ti iš ap­lin­kos – iš kai­my­nės pe­rė­mė kiau­ši­nių mar­gi­ni­mo vaš­ku tech­ni­ką, iš vai­ko auk­lės – nė­ri­mo vą­še­liu raš­tus. Mo­kyk­lo­je, ku­rio­je mo­ky­to­jau­ja, suau­gu­sių­jų kla­sė­je mo­kė­si ta­py­ti, da­bar lan­ko ke­ra­mi­kos už­siė­mi­mus.

G. Sa­ba­liaus­kie­nė pa­sa­ko­jo, kad vi­si tie ama­tai jai la­bai pra­ver­čia: „Per pa­mo­kas taip „iš­si­taš­kau“, kad nu­si­ra­mi­ni­mo ieš­kau siu­vi­nė­da­ma, da­ry­da­ma at­vi­ru­kus, ta­py­da­ma, dirb­da­ma dar­že, kep­da­ma tor­tus ar spor­tuo­da­ma.“

„Kaž­ka­da sa­kiau, kad nie­ka­da ne­spor­tuo­siu…“
Prieš pen­ke­rius me­tus mo­te­ris ne­te­ko ma­mos. Jai ser­gant, Gin­ta­rė da­rė vis­ką, kad my­li­miau­siu žmo­gu­mi li­go­je bū­tų pa­si­rū­pin­ta. Blaš­ky­da­ma­si tarp dar­bų ir duk­ters pa­rei­gos, už­mir­šo sa­ve – per ma­žai il­sė­jo­si, ap­lei­do mi­ty­bą. Dėl to iš­si­ba­lan­sa­vo mie­gas ir su­tri­ko hor­mo­nų veik­la. At­si­dū­ru­si li­go­ni­nė­je, jau­na mo­te­ris iš­gir­do me­di­kų ver­dik­tą: „Jei­gu ne­kei­si įpro­čių, il­gai ne­gy­ven­si.“

Ke­lias at­gal į sa­ve bu­vo ne­leng­vas. Su­ra­du­si tre­ne­rį, ku­ris jai pa­dė­jo su­ba­lan­suo­ti mi­ty­bą ir nu­mes­ti ant­svo­rį, Gin­ta­rė at­ga­vo jė­gas ir įsi­trau­kė į su­si­kū­ru­sią mo­te­rų fut­bo­lo ko­man­dą „Rie­ta­vo liū­tės“. Me­tus lai­ko spar­dė ka­muo­lį, kol kar­tą, žais­da­ma gy­ny­bo­je, pa­ty­rė rim­tą trau­mą. Ran­kų ne­nu­lei­do ir pa­ty­ru­si ope­ra­ci­ją: išė­jo rea­bi­li­ta­ci­jos pro­gra­mą, o grį­žu­si į na­mus po vir­tu­vę ir dar­žą su­ki­nė­jo­si su neį­ga­lio­jo ve­ži­mė­liu. At­kak­lu­mas, va­lios jė­ga – ir po ke­lių mė­ne­sių rie­ta­viš­kė jau plau­kio­jo ba­sei­ne.

Vė­liau – bė­gi­mas, taip mėgs­ta­mas va­ži­nė­ji­mas dvi­ra­čiu. „Nuo ta­da ir at­si­ra­do triat­lo­nas. Esu da­ly­va­vu­si dau­gy­bė­je bė­gi­mo var­žy­bų, praė­ju­siais me­tais nu­bė­gau sa­vo pir­mą­jį pus­ma­ra­to­nį. Du kar­tus per sa­vai­tę ba­sei­ne plau­kiu po tris ki­lo­met­rus, 5–6 kar­tus bė­gu. Neat­me­tu min­ties, kad da­ly­vau­siu triat­lo­no var­žy­bo­se. O juk kaž­ka­da sa­kiau, kad nie­ka­da ne­spor­tuo­siu“, – apie nau­jo po­mė­gio atė­ji­mą į sa­vo gy­ve­ni­mą kal­bė­jo iš Plun­gės ki­lu­si rie­ta­viš­kė.

My­li tai, ką da­ro
G. Sa­ba­liaus­kie­nė sa­kė esan­ti jaut­ri, smal­si, at­sa­kin­ga, už­si­spy­ru­si ir ku­pi­na en­tu­ziaz­mo. Toks cha­rak­te­rio sa­vy­bių rin­ki­nys ją vi­sai ten­kin­tų, jei­gu ga­lė­tų iš jo eli­mi­nuo­ti vie­ną vie­nin­te­lę ydą. „Kai ma­ne kas nors la­bai su­ner­vi­na, kai jau­čiu ne­tei­sy­bę, ne­mo­ku pa­ty­lė­ti, ne­nu­lai­kau lie­žu­vio už dan­tų ir pa­sa­kau sa­vo nuo­mo­nę. Kar­tais dėl to la­bai gai­liuo­si“, – pri­si­pa­ži­no pa­šne­ko­vė. Dar vie­na mo­ky­to­jos Gin­ta­rės sa­vy­bė – ji my­li tai, ką da­ro. O da­ry­da­ma klau­so sa­vo šir­dies bal­so.

Li­pant į sce­ną pa­kir­to ko­jas ir atė­mė bal­są
Ma­tyt, ta mei­lė dar­bui, už­si­de­gi­mas, su ku­riuo ne­ria į sa­vo veik­las, ir at­skrai­di­no G. Sa­ba­liaus­kie­nei sim­bo­li­nį an­ge­lą.

„Su­sig­rau­di­nau iš­gir­du­si, kad an­ge­lo sta­tu­lė­le ap­do­va­no­ja­mas ma­no mo­ki­nys Pau­lius Ši­lei­ka. Bet, kai iš­gir­dau sa­vo pa­var­dę, bu­vo taip ne­ti­kė­ta: pa­kir­to ko­jas, atė­mė bal­są. Ant sce­nos iš­ta­riau vos vie­ną sa­ki­nį. Pa­ti­kė­ki­te, net ke­lių die­nų pri­rei­kė, kad su­vok­čiau, kas įvy­ko“, – apie ne­ti­kė­tu­mo fak­to­rių, iš­ti­ku­sį ją šven­ti­nio va­ka­ro me­tu, ir ko­le­gų ge­bė­ji­mą ne­pra­si­tar­ti pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vė.

Išei­nan­tie­ji me­tai su­ge­bė­jo nu­džiu­gin­ti Gin­ta­rę, o ko ji sau pa­lin­kė­tų šiais, ne­se­niai pra­si­dė­ju­siais 2026-ai­siais? „Kad ir to­liau ei­čiau sa­vo pa­si­rink­tu ke­liu!“ – net ne­gal­vo­da­ma at­sa­kė. „Bu­vau įsi­ti­ki­nu­si, kad jis tei­sin­gas, o man ati­te­ku­si sta­tu­lė­lė tar­si to pa­tvir­ti­ni­mas. Ap­do­va­no­ji­mas dar la­biau su­stip­ri­na ti­kė­ji­mą tuo, kad vis­ką, ką da­rai, tu­ri da­ry­ti su mei­le. To­dėl ei­siu taip, kaip ėjau, ir pa­tei­sin­siu man pa­ro­dy­tą pa­si­ti­kė­ji­mą“, – tę­sė min­tį an­ge­lo spar­no pa­ly­tė­ta mo­ky­to­ja Gin­ta­rė.