Netyla aistros dėl karinio poligono Kapčiamiestyje. Nors Plungės pašonėje poligonų nėra (artimiausias – Telšių rajone), diskusija apie valstybės poreikių ir privačios nuosavybės santykį yra aktuali visiems.

Triukšmas kilo dėl 13 sodybų, kurios patektų į poligono šaudyklos teritoriją. Ir nors tokie veikėjai kaip Remigijus Žemaitaitis ar Artūras Orlauskas bando drumsti žmonėms protą, tiesa paprasta: jei šalies gynybai reikia konkretaus žemės ploto, valstybė jį išpirks. Pagrindinė problema čia – ne pati žemė, o trūkstamas dialogas.

Tokie iššūkiai – ne naujiena. Priminsiu Kauno laisvosios ekonominės zonos (LEZ) kūrimąsi. Tai viena didžiausių Lietuvos sėkmės istorijų, nors pradžia buvo audringa. Į 534 hektarų teritoriją pateko per 400 privačių sklypų.

uometis Kauno apskrities viršininkas Kazys Starkevičius, bene pagrindinis idėjos įgyvendintojas, prisimena, kaip tekdavo asmeniškai kalbėtis su šimtais nepatenkintų sklypų savininkų. Jam padėjo tik Vytautas Landsbergis, kuris lankėsi susitikimuose su gyventojais, suprasdamas šio projekto strateginę naudą šaliai.

Šiandien Kauno LEZ rezultatai kalba patys už save: čia veikia 58 bendrovės, sukurta 9 500 darbo vietų ir 1,56 mlrd. eurų investicijų. Pernai į valstybės biudžetą LEZ įmonės sumokėjo 95 mln. eurų su darbo santykiais susijusių mokesčių, o jų eksportas sudarė beveik 3 proc. viso šalies eksporto.

Valstybė turtą perka rinkos kaina. Būna ginčų teismuose, kur savininkai pateikia savo samdytų NT vertintojų vertinimus, ginčijasi dėl kainos, tačiau darbų tai jau nestabdo. Ir šiandien atsiranda norinčiųjų gauti papildomų kompensacijų dėl pakilusių kainų, tačiau valstybė negali būti atsakinga už kainų pokyčius po sandorio. Šiuo metu LEZ teritorijoje vieno hektaro kaina siekia jau 110 tūkst. eurų ir akivaizdu, kad prieš 10 ar 20 metų kaina buvo kitokia.

Jei valstybė nupirko kelis šimtus sklypų, nupirks ir dar 13. Atviras pokalbis ir sąžininga kompensacija yra vienintelis kelias, siekiant suderinti valstybės gynybos interesus ir piliečių teises į savo turtą.