Rie­ta­vo I. Ogins­kio vie­šo­sios bib­lio­te­kos nuo­tr.

Ren­gi­nį pra­dė­jo Rie­ta­vo Lau­ry­no Ivins­kio gim­na­zi­jos dai­na­vi­mo ir rit­mi­kos stu­di­jos gru­pė – Man­tė, Auš­ra, Ka­mi­lė, Emi­li­ja, Lie­pa, Gus­tė, Ame­li­ja ir Aus­tė­ja. Jau­ną­sias at­li­kė­jas pa­ren­gė va­do­vė Rai­mon­da Var­na­gi­rie­nė. Jų žais­min­gas pa­si­ro­dy­mas su­kū­rė pa­ki­lią nuo­tai­ką.

Šie­met, va­sa­rio 22-ąją, A. Jo­ciui bū­tų su­ka­kę 80 me­tų, tad pa­si­tai­kė pui­ki pro­ga pri­si­min­ti jo gy­ve­ni­mą, kū­ry­bą ir iš­skir­ti­nį in­dė­lį į Lie­tu­vos kul­tū­ros pa­vel­dą.

Gi­męs 1946 m. Ši­lu­tė­je, užau­gęs Rie­ta­ve, mo­kę­sis Kau­ne, vė­liau gy­ve­nęs ir dir­bęs Vil­niu­je, jis nuo ma­žens iš­si­sky­rė kū­ry­bin­gu­mu – dai­na­vo, pie­šė, gro­jo, kū­rė ei­les, ra­šė straips­nius. Sa­vo kny­go­je „Lai­mės kau­kė“ jis ra­šė gy­ve­nan­tis Mei­lės pla­ne­to­je, apie ku­rią su­ka­si de­vy­ni žmo­giš­ko­jo gy­ve­ni­mo žvaigž­dy­nai – Ti­kė­ji­mo, Pro­to, Dva­sin­gu­mo, Šei­mos, Do­ros, Są­ži­nės, Tie­sos, Iš­ti­ki­my­bės ir Dar­bo. Ši sim­bo­li­nė pa­sau­lė­žiū­ra at­spin­di jo ver­ty­bes ir gy­ve­ni­mo lai­ky­se­ną.

Ren­gi­nį pra­tur­ti­no ir Rie­ta­vo My­ko­lo Kleo­po Ogins­kio me­no mo­kyk­los Dai­lės sky­riaus mo­ki­nių pie­ši­nių pa­ro­da, įkvėp­ta A. Jo­cio kū­ry­bos ir skir­ta Lie­tu­vos kul­tū­ros pa­vel­do te­mai. Pie­ši­nių pa­ro­dos au­to­riai: Ago­ta Kur­my­tė, Me­da Vai­če­kaus­kai­tė, Bar­bo­ra Ja­sins­kai­tė, Ma­ja Mic­ku­tė, Ru­gi­lė Gel­ži­ny­tė, Be­nas Lau­ry­nas Rim­kus, Juo­zas Ber­no­tas, And­ra Va­si­liaus­kai­tė, Re­be­ka Po­ciū­tė, Ka­mi­lė Šuls­ky­tė, Gab­rie­lė Juk­niū­tė, Kip­ras Ulo­zas, Mil­da Va­la­vi­čiū­tė, Ana­be­lė Kur­my­tė, Rai­gar­das Rep­šas, Her­kus Bru­žins­kis, El­zė Pu­džiu­ve­ly­tė, Ga­bi­ja Rut­ku­tė. Mo­ki­nius pa­ren­gė mo­ky­to­jai To­mas Da­ni­le­vi­čius ir Sta­nis­la­va Šar­kaus­kai­tė.

Pri­si­mi­ni­mais ir svar­bia in­for­ma­ci­ja apie A. Jo­cio veik­lą da­li­jo­si Rie­ta­vo Ogins­kių kul­tū­ros is­to­ri­jos mu­zie­jaus di­rek­to­rius Vy­tas Rut­kaus­kas. Jis iš­sa­miau pri­sta­tė, prie ko­kių ini­cia­ty­vų ir dar­bų A. Jo­cys pri­si­dė­jo, sie­kiant Rie­ta­vo mies­to is­to­ri­nės ir kul­tū­ri­nės reikš­mės įtvir­ti­ni­mo bei jo pa­vel­do įpras­mi­ni­mo. Bu­vo pa­brėž­tas jo ak­ty­vus vaid­muo at­ku­riant ir puo­se­lė­jant Ogins­kių dva­ro an­samb­lį, tel­kiant bend­ra­min­čius bei stip­ri­nant Rie­ta­vo, kaip kul­tū­riš­kai reikš­min­go mies­to, ta­pa­ty­bę.

Rie­ta­vo I. Ogins­kio vie­šo­sios bib­lio­te­kos nuo­tr.

Ren­gi­nio me­tu bu­vo pa­ro­dy­ti fil­mo frag­men­tai iš poe­to 50-me­čio mi­nė­ji­mo, ku­riais pa­si­da­li­jo šei­ma. Juo­se įam­žin­tos aki­mir­kos at­gai­vi­no gy­vus pri­si­mi­ni­mus – ne vie­no žiū­ro­vo aky­se su­spin­do aša­ra. Jaut­riais ir šil­tais pri­si­mi­ni­mais apie A. Jo­cį da­li­jo­si ir kle­bo­nas Čes­lo­vas De­gu­tis. Va­ka­ro me­tu skam­bė­jo poe­to ei­lės, ku­rias skai­tė jo duk­te­rė­čia Ra­sa Kau­nie­nė. Kū­ry­ba dar kar­tą pri­mi­nė, kad poe­tas gy­vas tol, kol jo žo­džiai skai­to­mi ir gir­di­mi.

1996 m. rugp­jū­čio 23 d. A. Jo­cys iš­ke­lia­vo Ana­pi­lin, ta­čiau jo dar­bai ir žo­džiai li­ko gy­vi. Rie­ta­ve, jo bran­gin­ta­me Ogins­kių dva­ro par­ke, pa­sta­ty­tas pa­mink­li­nis ak­muo su įra­šu: „Vil­tis išau­ga iš ne­vil­ties“.

At­min­ties va­ka­ras ta­po ne tik pa­gar­bos ženk­lu iš­ki­liam kraš­tie­čiui, bet ir pri­mi­ni­mu, jog kul­tū­ra, is­to­ri­ja ir at­min­tis gy­vi tol, kol juos sau­go­me ir per­duo­da­me jau­na­jai kar­tai.

Rietavo I. Oginskio viešosios bibliotekos informacija