Freepik nuotr.

Žvel­giant į ka­ro sta­tis­ti­ką, vaiz­das yra iš­kal­bin­gas. In­va­zi­jos pra­džio­je Ru­si­ja bu­vo oku­pa­vu­si dau­giau nei ket­vir­ta­da­lį Uk­rai­nos te­ri­to­ri­jos, o šian­dien ji kont­ro­liuo­ja apie penk­ta­da­lį. Tai reiš­kia, kad po ket­ve­rių me­tų ag­re­so­rius uži­ma ma­žiau že­mių nei pa­čio­je pra­džio­je. Oku­pan­tai lė­tai stu­mia­si į prie­kį, jų pa­ti­ria­mi nuo­sto­liai mil­ži­niš­ki. Jei Va­ka­rų pa­ra­ma ne­nut­rūks, Ru­si­jai pri­reik­tų de­šimt­me­čių užim­ti vi­są ša­lį. Mes ga­li­me ti­kė­tis, kad Pu­ti­no re­ži­mas tie­siog neat­lai­kys lai­ko iš­ban­dy­mo. Ar­ba jis pa­ts nu­gaiš anks­čiau.

Si­tua­ci­ja ga­lė­jo bū­ti dar ge­res­nė. Jei ne šim­tai še­šė­li­nio lai­vy­no lai­vų, ku­rie vis dar ga­be­na ru­siš­ką naf­tą, ši te­ro­ris­ti­nė vals­ty­bė jau bū­tų eko­no­miš­kai su­sto­ju­si. Jei Va­ka­rų ša­lys bū­tų bu­vu­sios drą­ses­nės nuo pir­mų­jų die­nų ir gau­siau rė­mu­sios Uk­rai­ną gink­lais bei pi­ni­gais, šian­dien kal­bė­tu­me apie ki­to­kią si­tua­ci­ją.

Ket­vir­tų­jų me­ti­nių pro­ga nu­skam­bė­ju­si Vo­lo­dy­my­ro Ze­lens­kio kal­ba ne­pa­lie­ka abe­jo­nių – Uk­rai­na ne­pa­si­duos. Jis aiš­kiai pa­brė­žė, kad sie­kia stip­rios ir gar­bin­gos tai­kos, ta­čiau jo­kio­se de­ry­bo­se ne­bus nu­ver­tin­ta uk­rai­nie­čių ko­va ir au­kos. Uk­rai­nos pre­zi­den­tas pri­si­mi­nė ir ka­ro pra­džią, kai į siū­ly­mą sku­biai pa­si­trauk­ti iš ša­lies jis at­sa­kė is­to­ri­niais žo­džiais: „Man rei­kia gink­lų, o ne pa­vė­žė­ji­mo“. Šian­dien jis taik­liai api­bend­ri­na: jei kas nors ti­kė­jo­si, kad Uk­rai­na at­si­klau­pė, kly­do – ji tik už­si­ri­šo ba­tus le­mia­mai ko­vai.

Ag­re­so­rius ne­pa­lau­žė uk­rai­nie­čių dva­sios ir ne­lai­mė­jo šio ka­ro. Uk­rai­na iš­li­ko sa­va­ran­kiš­ka, oria vals­ty­be, ku­ri šian­dien gi­na ne tik sa­vo, bet ir mū­sų vi­sų lais­vę. Sla­va Uk­rai­ni!