Jurgitos Naglienės nuotr.

Pasitinkame Kovo 11-ąją. Tai didelė diena Lietuvai. Jau 35-eri metai, kaip esame laisvi. Laisvi nuo Karlo Markso ir Frydricho Engelso idėjų, kuriomis pasinaudojęs Leninas Rusijoje įvedė Komunistų partijos diktatūrą.

Žmonijos istorijoje yra buvusi tokia baisi vergovinė santvarka. Bet net ir vergai tais tamsiais laikais turėjo vertę, vergą buvo galima nupirkti, parduoti. Žmones gaudė Afrikoje ir laivais gabeno į Ameriką. Gabentojai buvo suinteresuoti pristatyti juos gyvus ir parduoti. O vergą nusipirkęs vergvaldys žinojo, kad alkanas vergas neturės jėgų dirbti. Vergas buvo reikalingas vergvaldžiui.

O kas gi atsitiko po Spalio revoliucijos Rusijoje? Protingesnius, gabesnius, darbštesnius žmones, kurie, žinoma, gyveno geriau, perversmininkai pavadino buožėmis – liaudies priešais. Iš jų viską atėmė, išdraskė šeimas ir išvežė į gulagus. Dauguma ten ir išmirė – jų niekas nupirkti negalėjo, niekas nepasirūpino, kad jie išgyventų. Šie žmonės buvo nereikalingi Lenino bolševikinei partijai.

Bolševikai tautą suskirstė į klases. Buvo buožės, proletariatas ir samdiniai. Leninas juos supjudė tarpusavy. Ką vien reiškia jo frazė – istorijos ratą suka klasių kova? Toji kova – žudynės ir naikinimas.

Mano tėvas buvo protingas ir doras žmogus. Baigęs tik dvi klases, rašė su klaidom, skaitė irgi sunkokai, tačiau niekada nestokojo išminties. Jis sakydavo: „Prancūzijoje revoliucija išsilaikė du mėnesius. Kiek išsilaikys Lenino revoliucija? Ir ji amžinai nesitęs.“

Tėvas buvo teisus ir sulaukė šios revoliucijos pabaigos, nors ji truko net 70 metų. Kodėl taip ilgai? Jei ji būtų kilusi, pavyzdžiui, 1850–1890 m., dveji treji metai, būtų prasidėjęs badas ir ta suirutė būtų pasibaigusi.

Bet Lenino revoliucija prasidėjo 1917 m. didelėje, gamtiniais ištekliais labai turtingoje šalyje ir sutapo su technikos amžiaus pradžia. Sovietų Sąjunga ėmė statyti fabrikus. Stalinas, sukeldamas badą, sugebėjo išplėšti visas santaupas iš gyventojų.

Carinė Rusija gyveno gerai, net pinigai buvo auksiniai, o ne popieriniai. Kas nori daugiau sužinoti apie tai, gali paskaityti Petro Jakšto knygą „Atsiminimų tėkmėje“, parašytą už uždarų durų ir už užtrauktų užuolaidų.

Apie carinę Rusiją mes žinome tik iš sovietinės propagandos. Sovietų Sąjunga išsilaikė 70 metų ir būdama didžiausia pasaulyje pagal plotą bei turtingiausia pagal žemės turtus subankrutavo.

Komunistų partijos propaganda, laikraščiai tik ir rašė, kad gyvenimas vis gerėja, kol galiausiai parduotuvių lentynos liko tuščios. Ėmė visko trūkti, nes minėti fabrikai nebesugebėjo nieko pagaminti. Užaugo jaunimas, kuris mažai ką žino, todėl noriu duoti keletą pavyzdžių, kaip gi iš tikrųjų buvo.

Plungėje 1968 m. pradėta statyti dirbtinės odos gamykla. 1970 m. aš atėjau dirbti į ją. Pagrindiniai įrenginiai buvo nupirkti ir pargabenti iš Japonijos, bet dalis jų buvo pagaminti Sovietų Sąjungoje.

Pirmieji paleisti normaliai dirbo, o pabandžius paleisti antruosius paaiškėjo, kad jie netinkami arba jų pagaminimo kokybė tokia, kad jų neįmanoma paleisti. O juk kažkas juos projektavo, gamino, vežė, montavo, tada išmontavo ir – į metalo laužą. Visi dirbo, o rezultatas?

Partijos sekretorius tai pateiktų kaip socializmo privalumą, nes visi turėjo darbo. Štai kodėl nebuvo bedarbių Sovietų Sąjungoje! Bet ar tai gerai?

Norit dar pavyzdžių? Prašau. Tuo metu buvo pardavinėjami tokie maži televizoriai „Rekord-6“, lempiniai ir gana patikimi. Bet žengiant į priekį sukurti didesni ir „tobulesni“ nespalvoti televizoriai, juose lempų lizdai buvo jau kitokios konstrukcijos, plastmasiniai. O jų litavimo vietos praktiškai glaudėsi prie lempos stiklo, kuris televizoriui veikiant įkaisdavo iki 300 laipsnių celsijaus.

Galit spėt, o gal dar prisimenat, kiek veikdavo tokie televizoriai?! Beveik kasmet tekdavo perlituoti arba pakeisti lizdus. Ir gamino tokius televizorius visoje Sovietų Sąjungoje. Partijos sekretorius vėlgi tai pateiktų kaip socializmo pranašumą, nes visi turėjo darbo.

Sykį nusipirkau bulvių tarkavimo mašiną. Įjungiu – sukasi, bet vos bulvę įkišu – ir užstringa. Išardžiau. Atskirai variklis veikia gerai, tarka irgi sukasi gerai. Surenku – sukasi, vos įdedu bulvę – brinkt ir užstringa.

Susinervinau. Kaip aš, būdamas inžinierius, neišsiaiškinsiu, kur problema. Ogi pasirodo, variklio guolis įtaisytas į plastmasinį įdėklą. Kol apkrovimo nėra, viskas sukasi. Kai variklis apkraunamas, plastmasinis įdėklas deformuojasi, ašis su guoliu pasislenka ir variklio rotorius ima trintis į statorių. Na ir gabus buvo tas inžinierius, kuris sukūrė tokią neveikiančią tarką.

Norit dar? Nuvažiavau į Kretingą žmonos tetai padėti nusipirkti spalvotą televizorių. Nueinam į parduotuvę, žiūrim, visur dėžės su televizoriais. Apsidžiaugiau – bus iš ko rinktis. Bet pardavėja tuoj atvėsino džiaugsmą. Pasirodo dėžėse – sugedę televizoriai. „Atvažiuos meistras, sutaisys, tada nusipirksit“, – „pradžiugino“ pardavėja. Kad taip japonui ar amerikiečiui kas pasakytų, tas turbūt pridėjęs pirštą prie smilkinio pasukiotų. O mums tai jau buvo tapę norma.

Anksčiau paminėjau vergovinę santvarką. Buvo dar ir baudžiavinė santvarka, kai baudžiauninkus paguldę į lovį plakdavo. Skaitau knygas. Iš jų sužinojau, kad baudžiauninkas iš dvaro gaudavo valaką žemės, už tai keturias dienas per savaitę su žmona nuo saulės patekėjimo iki laidos turėjo dirbti dvare, likusias galėdavo dirbti sau. Kas tas valakas – daug ar mažai? Ką klausiau, niekas nežino. Pagūglinau. Pasirodo, tai 22 hektarai.

Kai sovietai sukūrė kolūkius, mano tėvui atmatavo 80 arų kartu su žeme po pastatais. Už tai 6 dienas per savaitę jis turėjo dirbti kolūkyje veltui. Ir tie 80 arų išmaitino, bado nebuvo.

Kaip minėjau, turiu inžinieriaus kvalifikaciją. Visą gyvenimą praleidau remontuodamas, derindamas ir kurdamas techniką. Čia veikia griežti mechanikos, elektros atsparumo dėsniai. Jei bent vieną jų pažeisi, technika neveiks. Viską turi padaryti taip, kaip reikalauja tie dėsniai. Jei kas neveikia, turi išmąstyti, kuris dėsnis pažeistas. Bandau išmąstyti, kokie gi dėsniai veikia gyvąją gamtą ir žmoniją.

Noriu parašyti tai, ką išmąsčiau. Visi žemės gyviai paklūsta išlikimo dėsniui. Kiekvienas rūpinasi savimi, savo vaikais, viską neša, tempia sau. Kiekvienas žemės gyvis gina tai, kas priklauso jam. Žmogus rūpinasi savimi tik per savo privatinę nuosavybę, o Karlo Markso ir Lenino ideologija atėmė iš žmogaus galimybę turėti privačią nuosavybę. Sovietų Sąjungoje žmogus dirbo ne sau. Dirbo kažkokiai visuomenei, nežinodamas, ką gaus mainais.

Žmogus negalėjo turėti dirbtuvių arba dirbti ir užsidirbti daugiau nei kiti. Pro mano gimtąją sodybą buvo tiesiamas naujas kelias. Traktoriai, buldozeriai stumdė sankasą. Matydavom, kad technika dažnai stovėdavo be darbo, įjungtais varikliais, o traktoristai tuo tarpu gulėdavo sau ant pievos.

Sykį mano tėvas nuėjo ir paklausė darbininkų, kodėl jie nedirba. O šie atsakė tiesiog negalintys padaryti per daug, nes kitaip bus padidintas planas ir numušti įkainiai.

Negalėdami dirbti ir uždirbti daugiau, žmonės rado kitą būdą pasirūpinti savimi – ėmė tempti viską namo iš darboviečių, fabrikų, gamyklų. Arba kitaip – vogti. Tai buvo savotiškas sovietinis biznis. Bet ar galėjai juos kaltinti?

Įsivaizduokim, jei dabar verslas leistų darbuotojams taip vogti? Iškart – bankrotas. Taip subankrutavo Sovietų Sąjunga. Vienaip dirba žmogus, kai jis dirba sau, ir kitaip – kai dirba valstybei. Iš tikrųjų kiekvienoje tautoje yra ir gabių, protingų, darbščių, ir ne tokių gabių, protingų bei darbščių. Pirmieji organizuoja darbus ir duoda uždirbti antriesiems, skatina, kuria valstybės ekonomiką. Kai visi buvo sulyginti pagal vieną kurpalių, nebeliko jokios pažangos.

Sovietų Sąjungos nebeliko, tačiau liko giliai žmonių viduje įsišaknijusi jos ideologija. Žmogus per naktį juk nepasikeis. Tie, kas suko sovietinį biznį ir iš jo statėsi namus, pirko mašinas, grįžus privatinei nuosavybei taip gyventi nebegalėjo. Verslus ėmė kurti, dirbti ir uždirbti turintys proto ir gabumų. Kam jų trūksta, matyt, slapta tikisi, kad vėl sugrįš buvusi santvarka, ir bėga balsuoti už „kitus“ arba visai nedalyvauja rinkimuose.

Dievas davė mums tą žemės lopinėlį ir nulėmė būti šalia Rusijos. Kokia ši bebuvo, visada tiesė leteną į tą mūsų žemės lopinėlį ir vykdė propagandą. Buvo lietuvių, kurie ja patikėjo.

Turėjau dėdę, buvo Lietuvos savanoris, kovose su lenkais sužeistas, todėl tarpukario Lietuvoje kaip savanoris buvo gavęs 8–10 hektarų žemės ir dar 50-ies litų pensiją.

Gyvenimas tada nebuvo lengvas, reikėjo tą žemę apdirbti, o ji – molinga, vietovė kalvota. Dėdė turėjo komunistuojantį kaimyną, kuris aiškino, kad va ten, Rusijoje, yra kolūkiai, žemę dirba visi bendrai, ten lengvas ir geras gyvenimas. Įtikėjo dėdė ir vieną dieną pats sulaukė tokios „gerovės“: 1940 metais žemę iš jo atėmė, neliko ir pensijos.

Demokratija – netobula valdymo forma, bet tobulesnės nėra. Valstybėse, kur diegiama demokratija, pragyvenimo lygis yra aukštas, o kur valdo diktatūra, ten žmonės gyvena blogiau. Bet ir čia ne viskas paprasta. Antai Hitleris į valdžią atėjo demokratiniu būdu, bet po to demokratija neapsigynė. Pasekmės visiems žinomos.

Aš manau, kad mumyse dar daug sovietinio palikimo. Pavyzdžiui, kaip žmonės prisimena partizanus? Dar dažnai išgirsime, kad jie buvo baisūs žmonės, žudikai, banditai. Tai – sovietinės propagandos pasekmė. Tie, kurie pokariu puolė tarnauti komunistams ir nuo partizanų gavo į kailį, ilgai dar šaukė, girdi – plėšikai šie arba dar blogiau – žudikai. Šaukia jie ir dabar, naudodamiesi demokratija, šią liniją tęs ir kelios kartos jų palikuonių.

Tarpukario Lietuvoje visi gyveno taikiai, o atėję komunistai suskirstė žmones į klases ir supjudė, sukiršino tarpusavyje. Lietuviai buvo krikščionių tauta ir laikėsi Dievo įsakymų, kurių vienas liepia nežudyti. Gražiai sugyveno ir lietuviai, ir žydai, ir rusai. O atėjus raudonajai armijai bolševikinės propagandos apgauti žydai puolė tarnauti atėjūnams, kai kurie prisidėjo prie lietuvių trėmimo. Kiekvienoje tautoje kokių reikės, tokių ir rasi. Lietuviai bei žydai – ne išimtis.

Asmeniškai teko sutikti pora tremtinių, kurie pasakojo, kad grūdant žmones į gyvulinius vagonus tarp rusų stovėjo ir žydai su šautuvais.

Atėjus naciams, jų propagandos apgauti lietuviai puolė keršyti žydams. Tik nusikaltimų mastai buvo skirtingi. Ne visi ištremti į Sibirą ten mirė, nemaža dalis grįžo į Lietuvą, kiti – su papilnėjusiom šeimom, bet nė vienas žydas iš kapo duobės neišlipo. Ir reikia atsakyti, kas dėl to kaltas. Ar būtų užvirusios tos žudynės, jei Lietuva būtų likusi nepriklausoma valstybė? Kitas klausimas – kaip lietuviai galėjo išsaugoti žydus? Visi žinom, kokią santvarką buvo įvedę naciai. Tai kam dabar naudingas tas lietuvių ir žydų kiršinimas?

Juozas JUŠKEVIČIUS