Per pen­kis šių me­tų mė­ne­sius Plun­gės ra­jo­ne su­si­tuo­kė 36 po­ros. De­ja, skir­tin­gais ke­liais pa­su­ko dau­giau – 44. Ma­tant ši­to­kią sta­tis­ti­ką, su­tik­ti gy­ve­ni­me žmo­nes, ku­rie san­tuo­ko­je nu­gy­ve­na dau­giau nei pu­sę am­žiaus, pri­lygs­ta aš­tun­tam pa­sau­lio ste­buk­lui. Plun­giš­kiai Al­do­na ir Juo­zas Za­bo­rai vie­nas ki­to drau­gi­ja džiau­gia­si jau 60 me­tų. Bir­že­lio 5-ąją su­tuok­ti­niai šven­tė sa­vo dei­man­ti­nes ves­tu­ves. Su­ti­kęs to­kią po­rą ne­ga­li ne­pak­laus­ti, koks tas ste­buk­lin­gas dar­naus ir il­go bend­ro gy­ve­ni­mo re­cep­tas.

Įsi­ki­bo į pa­ran­kę ir „pri­ki­bo“
Nors su­tuok­ti­niai gy­ve­na Plun­gė­je, ta­čiau die­nas lei­džia duk­ros Li­nos na­muo­se Bab­run­go se­niū­ni­jos Pa­ke­rų kai­me, tad su dei­man­ti­ne po­ra ten ir su­si­ti­ko­me.

Bet pra­dė­ki­me nuo pra­džių. Al­do­na gi­mė ir iki 15 me­tų au­go Ku­lių se­niū­ni­jos Ma­žų­jų Mos­tai­čių kai­me. Kaip pa­ti sa­kė, dar ir da­bar san­kry­žo­je sto­vi ak­muo, prie ku­rio ji žais­da­vu­si. Bū­da­ma pen­kio­lik­me­tė su tė­vais per­si­kė­lė gy­ven­ti į Pa­ke­rų kai­mą. O Za­bo­rų duk­ra Li­na įsi­kū­ru­si vi­sai ten pat, kur pra­bė­go Al­do­nos jau­nys­tė ir kur ji prieš 60 me­tų at­šo­ko ves­tu­ves su Juo­zu.

Al­do­na bu­vo vy­riau­sia iš sep­ty­nių vai­kų. Mo­te­ris džiau­gia­si, kad dar ga­li mė­gau­tis tri­jų se­se­rų drau­gi­ja, o štai bro­lius jau iš­ly­dė­jo am­ži­ny­bėn.

Juo­zas gi­mė Že­mai­čių Kal­va­ri­jos se­niū­ni­jos Šar­ne­lės kai­me. Šei­mo­je au­go aš­tuo­ni vai­kai. Liūd­na, ta­čiau vi­sos še­šios vy­res­nės se­se­rys jau at­gu­lu­sios am­ži­no­jo poil­sio, gy­vas tik pa­ts jau­niau­sias bro­lis.

Nuo Pa­ke­rų iki Že­mai­čių Kal­va­ri­jos at­stu­mas di­de­lis, tad kur ir kaip jau­ni žmo­nės su­si­pa­ži­no?
Al­do­na, bai­gu­si Klai­pė­do­je tech­ni­ku­mą, ga­vo pa­sky­ri­mą dirb­ti Ro­ti­nė­nuo­se bu­hal­te­re. Nuo­mo­jo­si kam­ba­rė­lį, o ten ne­to­lie­se kai­my­nys­tė­je ir Juo­zas gy­ve­no. „Aš jį kai­my­nė­liu va­din­da­vau“, – pri­si­mi­nė mo­te­ris. Juo­zas vi­są am­žių vai­ruo­to­ju dir­bo, gal ket­ve­rius me­tus į kai­mus ki­ną at­vež­da­vo, kar­tais ir pa­čiam fil­mus ro­dy­ti tek­da­vo. O pa­žiū­rė­jęs fil­mą jau­ni­mas šo­kių už­si­ma­ny­da­vo. Ten Juo­zui Al­do­na ir už­kliu­vo už akių. Nors, kaip vė­liau pri­si­pa­ži­no, pir­mą kar­tą sa­vo bū­si­mą žmo­ną jis pa­ma­tė rin­ki­muo­se Žer­niuo­se, ta­da tur­būt šir­dis stip­riau ir su­plaz­dė­jo.

Juo­zas še­še­riais me­tais vy­res­nis už Al­do­ną. Pa­sak jos, ta­da jai jo­kios mei­lės ir ka­va­lie­riai ne­rū­pė­jo, nors sim­pa­ti­jų bu­vo. „Jis šo­kiuo­se ki­tų pa­klau­sė, koks ma­no var­das. Tai jam pa­sa­kė, kad aš Bi­ru­tė. Iš pra­džių ir ne­sup­ra­tau, ko­dėl jis ma­ne Bi­ru­tė­le va­di­na“, – pri­si­mi­nė links­mas die­nas Al­do­na.

Asmeninio archyvo nuotr.

Nu­si­žiū­rė­jęs bū­si­mą žmo­ną Juo­zas žings­nio at­gal ne­žen­gė ir vis šo­kiuo­se mer­gi­ną pa­šok­din­da­vo. Lem­tin­ga die­na bu­vo 1965 me­tų ko­vą. „Po ki­no ir šo­kių at­si­dū­riau tarp dvie­jų ka­va­lie­rių – Juo­zo ir dar vie­no. Juo­zas įsi­ki­bo man į pa­ran­kę, o aš ne­no­rė­jau, kad tas ki­tas ma­ne ly­dė­tų, tai ir išė­jau su Juo­zu. Gal­vo­jau, kad jei ne­no­rė­siu, tai ir ne­pri­kibs, bet pri­ki­bo“, – pri­si­mi­nė Al­do­na. O jau­ni­kai­tis tą pa­tį va­ka­rą, ga­li­ma sa­ky­ti, ir pa­si­pir­šo. Ži­no­ma, ne­bu­vo nei žie­de­lio, nei pri­klau­pi­mo ant ke­lio, tik la­bai ro­man­tiš­kai nu­skam­bė­jęs klau­si­mas: „Ar pa­dė­si man gy­ven­ti?“ Tie­sa, kaip pri­si­mi­nė mo­te­ris, ta­da iš­gir­du­si to­kius žo­džius, pa­su­kio­jo pirš­tu prie smil­ki­nio ir pa­si­do­mė­jo, ar jau­ni­kai­čiui gal­va ne­per­kai­to.

Pirš­ly­bos tuo ir bai­gė­si, bet, kaip jau su­pra­to­me, pir­mą žings­nį žen­gęs Juo­zas neat­sit­rau­kė. Vis pa­gel­bė­da­vo sa­vo iš­rink­ta­jai, o ga­liau­siai ir pas jos tė­vus į sve­čius pa­si­pra­šė.

Po dvie­jų mė­ne­sių – ves­tu­vės
Po­ra drau­ga­vo neil­gai. Ko­vą su­si­pa­ži­nę, bir­že­lį jau at­šo­ko ves­tu­ves. „Ga­lė­jo­me ne­sku­bė­ti, bet ma­no du bro­liai tu­rė­jo į Brians­ką iš­va­žiuo­ti. Vie­nas tar­nau­ti, ki­tas dirb­ti, o aš no­rė­jau, kad ves­tu­vė­se vi­si bū­tų“, – pa­sa­ko­jo plun­giš­kė.

Kad jau su­ta­rė, greit į Ci­vi­li­nės met­ri­ka­ci­jos sky­rių pa­reiš­ki­mus nu­ne­šė. „Ta­da bu­vo pa­pras­čiau, tiek il­gai lauk­ti ne­rei­kė­jo. Ke­tu­ris rub­lius su­mo­kė­jau. Pi­giai ta­da ap­si­su­kau, da­bar bran­giau kai­nuo­tų“, – juo­ka­vo Juo­zas. Ves­tu­vių die­ną vie­nas iš bro­lių se­se­riai „Vol­gą“ iš Klai­pė­dos par­va­rė. „Nu­va­žia­vom į „zak­są“ ka­ra­liš­kai“, – šyp­so­jo­si Al­do­na.

Tran­kių ves­tu­vių bū­ta, juk, kaip mi­nė­ta, abu iš gau­sių šei­mų. „Žo­lė ke­lis mė­ne­sius kie­me nea­tau­go, tiek bu­vom nu­try­pę“, – pri­si­mi­nė Al­do­na.

Ži­no­ma, svar­bu jau­nie­siems bu­vo Die­vo pa­lai­mi­ni­mą gau­ti, juk abu iš ti­kin­čių šei­mų ki­lę, o ir pa­tys uo­lūs ka­ta­li­kai. Prie­sai­ką drau­ge gy­ven­ti džiaugs­me ir skur­de, svei­ka­to­je ir li­go­je prieš Die­vą Al­do­na ir Juo­zas Za­bo­rai da­vė praė­jus po­rai sa­vai­čių nuo ves­tu­vių. Ka­dan­gi Al­do­na bu­vo kom­jau­ni­mo sek­re­to­rė, tai tu­rė­jo da­ry­ti pa­slap­čia. Te­ta, gy­ve­nu­si End­rie­ja­ve, pa­gel­bė­jo, ir įra­šas apie A. ir J. Za­bo­rų san­tuo­ką įra­šy­tas End­rie­ja­vo Šv. apaš­ta­lo And­rie­jaus baž­ny­čios do­ku­men­tuo­se.

Asmeninio archyvo nuotr.

„Nie­ko gy­ve­ni­me ne­keis­čiau ir vėl į tą pa­čią pa­ran­kę įsi­kib­čiau“
Su­si­tuo­ku­si po­ra ke­lis mė­ne­sius pa­gy­ve­no Al­do­nos nuo­mo­ja­ma­me kam­ba­rė­ly­je, o pa­skui per­si­kraus­tė į Juo­zo tė­vų na­mus. Ten pa­sau­lį iš­vy­do jųd­vie­jų duk­ros – po tre­jų me­tų Li­na, dar po ket­ve­rių – Dai­va.

Pa­si­tei­ra­vo­me, ar pa­tys ki­lę iš di­de­lių šei­mų su­tuok­ti­niai ne­sva­jo­jo apie gau­ses­nę šei­mą. „Nie­ko ne­pla­na­vo­me. Sa­kė­me, kaip Die­vas duos“, – at­vi­ra­vo mo­te­ris. Da­bar A. ir J. Za­bo­rai džiau­gia­si ke­tu­rio­mis anū­kė­mis ir tri­mis pro­vai­kai­čiais, ket­vir­ta­sis – pa­ke­liui į šį pa­sau­lį.

Po 18 me­tų gy­ve­ni­mo Že­mai­čių Kal­va­ri­jo­je po­ra pa­si­sta­tė na­mą Plun­gė­je. „Nu­si­pir­ko­me skly­pą. Pa­tys po ak­me­nį kaip bi­te­lės me­dų su­si­ne­šė­me, per ke­le­rius me­tus na­mą pa­si­sta­tė­me“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

Abu įsi­dar­bi­no tuo­me­ti­nė­je „Plun­gės ag­ro­che­mi­jo­je“: Al­do­na – bu­hal­te­re, Juo­zas – vai­ruo­to­ju. Dir­bo ten, kol išė­jo į už­tar­nau­tą poil­sį. Tu­rė­jo Za­bo­rai ir ma­žą ūke­lį. Kol tė­vai bu­vo gy­vi, va­žiuo­da­vo jiems pa­dė­ti, kai ku­riuos gy­vu­lius pas juos lai­kė. „Iš ry­to at­va­žiuo­ji, ap­si­žy­giuo­ji ir per kal­ne­lį ta­ku­čiu į dar­bą“, – links­mai pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si mo­te­ris.

Pak­lau­sė­me, ar per tiek me­tų ne­skrai­dė ne­san­tai­kos ki­birkš­tys, ne­bu­vo ne­kal­ba­die­nių. „Ži­no­ma, kad bu­vo, bet juk vis­ką tu­ri at­leis­ti. Nė­ra na­mų be dū­mų. O ne­si­kal­bė­ti ne ma­no bū­dui“, – sa­kė dei­man­ti­nė jau­no­ji. Juo­zas bu­vo kuk­les­nis. Pa­sak jo, jei ir bu­vo kas blo­gai, da­bar ne­pri­si­me­na, o ki­lus gin­čui jis išei­da­vęs sa­vų dar­bų dirb­ti, kol žmo­na ga­rą nu­leis.

Tad ko­kia auk­si­nė il­go bend­ro gy­ve­ni­mo tai­syk­lė? „Rei­kia tu­rė­ti kant­ry­bės ir Die­vui mels­tis. Jei ga­lė­čiau grįž­ti at­gal, nie­ko gy­ve­ni­me ne­keis­čiau ir vėl į tą pa­čią pa­ran­kę įsi­kib­čiau“, – bu­vo įsi­ti­ki­nu­si Al­do­na, o jos gy­ve­ni­mo pa­ly­do­vas tik švel­niai šyp­so­jo­si ir link­čio­jo, jog ki­tos ne­no­rė­tų.

Po to­kių žo­džių su­si­mąs­tai, kiek ne­daug rei­kia, kad žmo­gui bū­tų ge­ra. Ir kar­tais sua­be­jo­ji, ka­žin ar duo­da­mi san­tuo­kos prie­sai­ką su­pran­ta­me jos es­mę: skaus­me ir džiaugs­me, lai­mė­je ir ne­lai­mė­je, svei­ka­to­je ir li­go­je…