Kaip ir prognozavau, tikruoju, nepakartojamu Lietuvos valdovu tapo Remigijus Žemaitaitis. Dėka jo galime „džiaugtis“ nestabilumu valstybėje, gyventi be normaliai veikiančios Vyriausybės ir esame priversti skaityti ne apie Vyriausybės sprendimus, o srėbti politinį jovalą.

Kaip žinia, G. Nausėda patvirtino nepilnos sudėties ministrų kabinetą. Kol kas liko nepaskirti energetikos ir aplinkos ministrai. Kai Prezidentas atmetė Mindaugo Jablonskio ir Povilo Poderskio kandidatūras, juos į Vyriausybę delegavusios „Nemuno aušros“ lyderis pareiškė, kad valdančiosios koalicijos nebėra.

Nustebęs socialdemokratų pirmininkas Mindaugas Sinkevičius teigė, kad „Nemuno aušra“ turi siūlyti du naujus kandidatus arba partijos gali susėsti persiderėti dėl ministerijų, už kurias yra atsakingos. Jo manymu, kad R. Žemaitaitis tik dengiasi Prezidento sprendimu, galvodamas apie pasitraukimą iš koalicijos.

Kai buvo atmesta Žygimanto Vaičiūno kandidatūra, R. Žemaitaitis vėl sublizgėjo – pareiškė, kad energetikos ministru galėtų būti Artūras Skardžius – asmuo, kuris anksčiau buvo atsidūręs antikorupcinio tyrimo centre. Žiniasklaida daug rašė apie A. Skardžiaus finansinius ryšius su energetikos įmonėmis ir jo galimus interesų konfliktus, kai teikė įstatymų pataisas energetikos srityje, apie jo verslo ryšius Baltarusijoje. Visuomenė iki šiol nežino, kodėl tuomet laikinoji Seimo komisija nutarė, jog A. Skardžius nėra vertas apkaltos. Šiam žmogui apskritai ne vieta politikoje.

Kodėl išvis vėl rašau apie visur besimakaluojantį R. Žemaitaitį? Spėju, kad likus kokiam pusmečiui iki šios koalicijos kadencijos pabaigos (jei ji apskritai tiek ištemps), R. Žemaitaitis pasitrauks iš koalicijos. Puls kaltinti visus, kad jam neleido dirbti (nelabai aišku, ką apskritai naudingo jis nuveikė), o tada per kitus Seimo rinkimus vėl tikėsis rinkėjų paramos.

Tikiuosi, kad rinkėjai, ypač gausiai už jį balsavę brangūs žemaičiai, jau bus pasimokę ir antrą kartą nesileis mulkinami.