Daivos Srėbaliūtės nuotr.

Šiuo metu diskusijų apie kultūrą, jos padėtį, visuomenės sampratą, kas darosi kultūros baruose, o ypač jiems vadovaujančioje ministerijoje, kuri dėl politinių mainų atsidūrė ne pačioje palankiausioje vietoje, netrūksta. Kultūros srities darbuotojų protestai gaivina Sąjūdžio dvasią, o sostinėje sėdinti valdžia varo savo: „Nepasiduosim!“

Kol sostinės kabinetuose sukiojamas valdžios kaleidoskopas, kultūros srities žmonės toliau kantriai dirba savo darbą. Čia, kaip ir kitose srityse, veikia daug nevyriausybinių organizacijų, kurios ženkliai prisideda prie įvairių kultūros renginių, tačiau ar visada yra pastebima ir įvertinama jų veikla, ar pagalvojame, kad daugelis renginių, kuriais galime džiaugtis, atsirado visai ne biudžeto lėšomis, o labiau iš privačios iniciatyvos, remiantis įvairiais fondais, labdaromis ir pan.?

Vienas tokių – Kuliuose vykstantis Sofijos festivalis, kitais metais jau švęsiantis dešimtmetį. Apie tai, kaip atsiranda vienas unikaliausių ir naujausių kultūros renginių, patirtimi dalijosi festivalio sumanytoja ir pagrindinė organizatorė, Klaipėdos „Kultūros fabriko“ („Kultūros fabrikas“ – pirmasis Klaipėdoje ir Vakarų Lietuvoje kūrybinių industrijų inkubatorius) vadovė Raimonda Masalskienė. Kalbėjome apie daugelį dalykų, kurie telpa žodyje „kultūra“.

– Jūsų įvairiapusė veikla Kuliuose – puikus nevyriausybinės organizacijos darbo pavyzdys. Ar nevyriausybinės organizacijos, dirbančios kultūros srityje, neturėtų sulaukti didesnio dėmesio, įvertinimo, o reikalui esant – ir pagalbos? Kokia pagalba tai galėtų būti?

– Kultūros laukas Lietuvoje labai įvairus – jį sudaro savivaldybių ir nacionalinės kultūros įstaigos, privačių asmenų įsteigtos nevyriausybinės organizacijos ar laisvai dirbantys menininkai. Jų darbo sąlygos labai skiriasi, ypač tarp didmiesčių ir regionų.

Valstybinės įstaigos gauna nuolatinį finansavimą, turi darbuotojus, reikalingas darbui patalpas. O nevyriausybinės organizacijos, tokios kaip mūsų, veikia projektų lėšomis – kiekvieną kartą turi ieškoti finansavimo ir teikti paraiškas konkursams. Net ir laimėjus juos, gautos sumos dažniausiai leidžia įgyvendinti tik trumpalaikius projektus, bet neužtikrina veiklos tęstinumo.

Dažnai žmonės nelabai skiria, kas yra savivaldybės įstaiga, o kas – nepriklausoma iniciatyva. Tačiau man atrodo, kad būtent ši įvairovė ir yra didžiausia mūsų kultūros lauko stiprybė. Regionuose nepriklausomos iniciatyvos ypač svarbios kultūros gyvybingumui, nes būtent jos pritraukia į mažesnius miestelius profesionalaus meno. Ne visos nevyriausybinės organizacijos yra mažos ir dirba savanorystės principu, miestuose yra net labai stiprių viešųjų įstaigų, kurių steigėjai – privatūs asmenys. Tačiau Lietuvos regionuose atsiperkanti profesionali kultūros ir meno nuolatinė veikla šiuo metu yra neįmanoma.

Dėl didesnės pagalbos poreikio? Gal norėtųsi aiškesnio atgalinio ryšio iš vietos lyderių ar politikų, patarimų, diskusijų, ko jiems norėtųsi, o didesnis aplinkinių įsitraukimas pats savaime mane motyvuotų, ir jo dažnai pritrūksta.

Nuotr. iš interneto

Man savanorystė kultūroje – tai savotiška patriotizmo išraiška. Tai vidinis poreikis prisidėti prie to, kas svarbu ne tik man, bet ir kitiems.

– Kuo išskirtinis bus kitų metų Sofijos festivalis ir kokiomis kryptimis jį planuojate?

– Kitas Sofijos festivalis bus ypatingas – jau dešimtasis, o kartu minėsime ir Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės 140-ąsias gimimo metines. Šis sutapimas savaime įpareigoja – norisi, kad festivalis būtų ne tik šventė, bet ir prasmingas prisiminimas apie ypatingą moterį, kurios lietuvybės ir vertybių ugdymo idėjos itin aktualios šiandien mūsų visuomenei.

Programa dar dėliojama, siekiame išlaikyti festivalio idėją kaip gyvą dialogą tarp istorijos, kūrybos ir šiuolaikinės kultūros. Man svarbu, kad Sofijos festivalis išliktų vieta, kur susitinka žmonės, kuriems rūpi tiek istorija, tiek šiandiena. Planuojami ne tik įtraukiantys renginiai, reflektuojantys Sofijos idėjas, bet ir nauji kultūrinės atminties ženklai, stiprinantys ryšį su vieta ir jos istorija.

Smalsumas ir klausimas, ko nežinome apie Sofijos festivalį, kaip jis gimsta, kaip surandami menininkai ir atlikėjai, kaip pavyksta juos pakviesti į Kulius, Raimondai neatrodo toks ypatingas. Paklausta apie tai, kaip gimsta kasmetinis festivalis, apie jo „virtuvę“, Raimonda šypteli:

– Festivalio programa „persikrovė“ prieš maždaug dvejus metus, kai įgyvendinome Norvegijos fondų projektą ir Kuliuose kultūrai pritaikėme XVIII a. kultūros paveldo pastatą, kurį pavadinome „Kultūros virene“. Tai unikalios kamerinės erdvės, įkvėpusios jau ne vieną kūrybinę mūsų veiklą.

Na, o festivalio programos turinys gimsta iš mūsų pažįstamų ir draugų aplinkos, kadangi festivalio finansavimas nėra toks, kad galėtum sudaryti sutartis su atlikėjais ir menininkais rinkos kainomis. Didžioji dalis atvažiuoja dėl draugystės, palaiko tą mūsų idėją.

Festivalio išlaidos labai išaugo, nes pastaraisiais metais pabrango techninės, renginių aptarnavimo, įrangos nuomos ir panašios paslaugos, o finansavimas, deja, tokiais pat greičiais nedidėja. Daug įrangos ir rekvizito tenka atsivežti į Kulius, nėra čia tokios techninės bazės, kuri įgalintų patenkinti šiuolaikinės kultūros poreikius.

Daivos Srėbaliūtės nuotr.

Būsimo festivalio tema ir programa gimsta iš karto po buvusio festivalio. Dėlioji programą, pirmiausia kyla mintis, kuo tie kiti metai skirsis nuo kitų, kokia yra pagrindinė žinutė, šūkis.

Dabar jau beveik turiu kitų metų programą. Planuoti ir kviesti visus dalyvius reikia mažiausiai prieš metus. Net ir jaunosios kartos teatralai, jaunieji atlikėjai planuoja savo veiklą mažiausiai metus dvejus į priekį, jau nekalbu apie labiau žinomus ar užsienio atlikėjus.

– Esate viešai sakiusi, kad „nepataikaujate bendruomenei“. Ką iš tiesų turėjote omenyje ir kaip tai atsispindi jūsų festivalio ir kitų projektų veikloje regione?

– Kai sakiau, kad „nepataikaujame bendruomenei“, turėjau omenyje meninio turinio kokybę. Mes sąmoningai nesistengiame programų „pritaikyti“ ar supaprastinti vien todėl, kad tai regionas. Priešingai – manau, kad taip bendruomenę ir festivalio lankytojus gerbiame.

Dažnai mūsų programos atlikėjai klausia, ar nereikėtų repertuaro „palengvinti“ ir pritaikyti provincijos publikai, bet visada sakome – jokiu būdu. Sofijos festivalio auditorija labai dėmesinga, kantri, smalsi. Žmonės nori suprasti, išbūna, klausosi. Dėl to čia dirbti yra iššūkis, bet kartu ir didelis džiaugsmas.

– Kas motyvuoja rengti vis naujus projektus ar tęsti jau pradėtus net ir tuomet, kai kartais pritrūksta aplinkinių noro įsitraukti?

– Yra labai geras kažkieno pasakymas „Kelias atranda einantį“… Dažnai taip ir nutinka – tam tikros aplinkybės susiklosto taip, kad veikla susiformuoja natūraliai, o toliau belieka ja sekti. Prieš daugiau kaip dešimt metų pasirinkau kultūrinės formos savanorystę mažame miestelyje – tai reiškia, kad kultūra ir kūryba man nėra tik mano pagrindinis darbas Klaipėdoje, bet ir mano bei mūsų šeimos gyvenimo būdas.

Labiausiai netikėtas ir, manau, tikrai sėkmingas projektas užgimė galvoje prasidėjus karantinui, kai teko užsidaryti Kuliuose – netyčia atradau Norvegijos fondų kvietimą teikti paraiškas kultūros paveldo pastatams pritaikyti kultūrai ir „užsikabinau“, laisvo laiko buvo daug. Visas pasiruošimas ir projekto įgyvendinimas su daugiau kaip 10 partnerių užtruko beveik 5 metus, bet dabar visi apsilankę džiaugiasi atgimusia „Kulių virene“. Be Plungės rajono savivaldybės palaikymo ir finansinės paramos, aišku, nieko nebūtų buvę, kai projekto vertė siekia beveik 1 mln. eurų. Įkvėpimą „Kultūros virenėje“ randa ir vietos bendruomenės žmonės, ir mūsų festivalio dalyviai.

– Šių dienų aktualija – kultūros darbuotojų streikas – Jums yra…?

– Pastarosiomis dienomis visi pamatėme, kokia didelė jėga yra kultūra – tiek siaurąja, tiek plačiąja prasme. Kultūros bendruomenė gali žaibiškai sutelkti žmones ir daryti realų poveikį politiniams procesams. Tačiau kartu išryškėjo ir kita pusė – kai kurių politikų ir partijų lyderių stulbinamai žemas bendravimo kultūros lygis. Būtent tai man kelia didžiausią liūdesį. Manipuliacijos, viešas įžūlus melas, demagogija – tai jau pažįstami metodai klaidinti žmones, neturinčius laiko ar noro įsigilinti į kai kurių politikų pasisakymų turinį, tik dar labiau skaldo visuomenę. Kai nematoma, kad „karalius nuogas“…

Labai norėtųsi tikėti, kad Baltijos kelyje patirta mūsų vienybė išliks ne tik prisiminimu, bet ir įkvėpimu – kad vėl gebėtume susitelkti, saugodami savo tapatybę ir trapią savo laisvę.