Linos RUIBIENĖS nuotr.

Plungės rajone, Noriškių kaime, gyvenantis Vidmantas Gendvilas yra Žemaitukų žirgų ir Lietuvos skalikų veislyno „Gončius“ įkūrėjas, dalyvavęs įvairiose parodose ir varžybose bei pelnęs pačius aukščiausius apdovanojimus. Ūkininkas įsitikinęs, kad žemaitukų žirgai ir žemaičiai pasižymi tomis pačiomis savybėmis – ištverme, užsispyrimu, darbštumu, kovingumu ir tvirtu būdu.

Vaikystės svajonė – didelis ūkis
V. Gendvilas gimė ir užaugo viename iš Plungės miesto daugiabučių. Nuo mažų dienų labai daug skaitė, domėjosi kunigaikščių Oginskių istorija ir svajojo gyventi kaime prie ežero, auginti pulką Lietuvos skalikų ir žemaitukų.

Pašnekovas neslėpė, kad buvo sunkiai auklėjamas vaikas, tyčia praleidinėdavo pamokas, vietoj jų traukdavo žvejoti. Nieko nebestebindavo ir muštynės su kiemo berniukais ar iškulti langai.

„Laiką iki mokyklos aš prisimenu kaip patį gražiausią. Namuose tėvų praktiškai nematydavome, turėjome visą laisvę ir darėme, ką norėjome, lauke laiką leisdavome kone iki sutemų. Iš trijų brolių aš buvau vyriausias, pasilipęs ant kėdės 4 metais jaunesniam broliui virdavau sriubą. Buvau ir kiemo vadas, kiti vaikai gaudavo į kailį, jeigu prasidėdavo su manim.“

Pašnekovas papasakojo vieną nutikimą, kaip šeštoje klasėje, kuprines paslėpę rūsyje, su draugais išėjo į Noriškių kaimą maudytis ir vogti arklių. Mokslai jam niekada nebuvo prioritetas, bet septintoje klasėje, pamatęs, kad užima paskutinę vietą tarp visų mokinių, nusprendė susiimti.

Užbaigus aštuntą klasę teko rinktis, kur tęsti mokslus. Svajojo apie miškininko profesiją, todėl nuvyko apsidairyti į Kauno miškininkystės technikumą. Bet buvo aišku, kad nemokėdamas matematikos toli nenukeliaus, todėl pasirinko mokytis suvirintojo amato Klaipėdoje.

Sumainė vestuvių žiedus su klasės drauge
Baigęs mokslus V. Gendvilas buvo pašauktas tarnauti. Dar vaikystėje skaitydamas knygas svajojo pabuvoti už poliarinio rato. Todėl apsidžiaugė sužinojęs, kad bus išsiųstas tarnauti į Vorkutą – miestą, kur visada tamsu ir amžinas įšalas

Iš tarnybos V. Gendvilas buvo paleistas ankščiau, gavęs jefreiterio laipsnį. „Traukinyje vykdami namo išgirdome baisią naujieną apie Černobylio avariją. Tada vėl buvo pradėta ieškoti žmonių gesinti gaisro. Bet pats likimas mane apsaugojo nuo pražūties, kadangi pagal tuo metu galiojantį įstatymą jefreiterių negalėjo imti į mokymus ir išsiųsti į Černobylį.“

Linos RUIBIENĖS nuotr.

Sugrįžęs namo pašnekovas kurį laiką dirbo Plungės prekybinėje bazėje, vežiojo prekes po kaimus, siuvo rankines ir sukosi kaip tik išmanė. Sąjūdžio metais atvyko į aktyviausių plungiškių suorganizuotą susirinkimą ir jame išvydo savo buvusią klasės draugę Dianą. Užsimezgęs pokalbis peraugo į romantinius jausmus. Šiais metais pora atšventė 35 metų vestuvių jubiliejų. Sutuoktiniai susilaukė trijų vaikų: Viliaus, Austėjos ir Tado.

Ūkininkas juokiasi, kad dar mokyklos suole žinojo, jog Diana vieną dieną taps jo žmona. Pasak jo, tokios protingos, išsilavinusios ir apsiskaičiusios moters iki šiol nėra sutikęs. D. Gendvilienė dirba Plungės technologijų ir verslo mokykloje rusų kalbos ir etikos mokytoja.

Žemaitukus perleido sūnui
Pats V. Gendvilas vėliau baigė Kauno aukštesniąją žemės ūkio mokyklą ir įgijo bitininko profesiją. Savarankiškai susikalė 50 avilių ir mintyse rezgė planą, kaip prasigyvens iš medaus. Bet svajonės tapti pasiturinčiu bitininku taip ir liko tik svajonėmis. Netrukus vyrą sužavėjo ir įtraukė kita veikla.

V. Gendvilas visą gyvenimą svajojo auginti žemaitukus, nors ir žinojo, kad šios veislės arklių gauti labai sudėtinga. Būdamas 32-ejų iš Klaipėdos parsivežė pirmąją kumelaitę Troją. Po metų iš Rietavo aukštesniosios žemės ūkio mokyklos įsigijo dar dvi kumeles Taiką ir Karklę, o dar vieną – Žagarę – su ką tik atsivestu kumeliuku iš to pačio Rietavo žirgyno įsiūlė savo dėdei. Bet šiam arklių visai nereikėjo, tad praėjus keletui metų V. Gendvilas iš dėdės nupirko abu žemaitukus.

Pati pradžia buvo įdomi, Gendvilai sulaukė ir visuomenės dėmesio. Vyras pasakojo, kad žemaitukus veisti ir auginti ėmėsi skatinamas patriotiškų jausmų ir noro išsaugoti šią nykstančią arklių veislę. Dabar Lietuvoje yra apie 1 tūkst. žemaitukų. Arkliai, pasak V. Gendvilo ypatingai papuošia gyvenimą, o nacionalinės veislės – kone dvigubai.

Arklininkystei išgyvenant pakilimą pašnekovas sulaukdavo daugybės prašymų išmokyti jodinėti. Ne vienas dabar jau profesionalus žirgininkas savo pirmąsias pamokas pradėjo būtent Noriškių kaime, Gendvilų ūkyje.

Prieš ketverius metus žemaitukų ūkį į savo rankas perėmė Gendvilų sūnus Tadas, kuris iš visų trijų vaikų yra labiausiai įsitraukęs į šią veiklą. Matydamas didžiulį tėvo indėlį ir suvokdamas šios veiklos gilią prasmę, Tadas sėkmingai tęsia pradėtus darbus.

Skalikų veislynas „Gončius“
Bet ne vien tik žemaitukus galima pamatyti Gendvilų sodyboje. Su arkliais gražiai sugyvena ir skalikai – lietuviška šunų veislė, nuo senų laikų naudojama medžioklei.

Pirmąją kalaitę pašnekovas įsigijo iš Plungės rajone, Purvaičių kaime, gyvenančio skalikininko Andriaus Petreikio, vėliau iš vieno geriausių tuo metu veislyno Lietuvoje – dar dvi jaunas kalytes.

Trečioji kalytė į V. Gendvilo ūkį atkeliavo labai netikėtai iš Šilutės. Jos savininkas turėjo 10 šunelių ir 9 pardavė medžiotojams. Liko viena kalytė, kurią, liaudiškai tariant, visi nurašė.

Linos RUIBIENĖS nuotr.

„Paskambinau tam skalikų augintojui ir sakau – jeigu atveši tiesiai į namus, gal ir nupirksiu. O mintyse rezgiau planą, kaip galėčiau nusilygti kainą – už kalytę žmogus prašė 450 litų. Bet vos tik šunelį pamačiau savo kieme, visi mano derybų planai išgaravo akimirksniu. Po metų su šia kalyte laimėjau ne vieną parodą.“

Šiuo metu V. Gendvilas augina 9 skalikus ir gali pasigirti esantis didžiausio ir geriausio skalikų veislyno visoje Lietuvoje įkūrėju.