Jurgitos NAGLIENĖS nuotr.

Kraštotyrininkas Petras Turskis Rietave, buvusios kunigaikščių Oginskių dvaro oficinos laikrodžio bokšte, savo rankomis kuria krašto muziejų. Jį pavadino lakonišku pavadinimu „Egzistencija, tremtis, rezistencija“. Tad kilkime kartu laikrodinės bokšto laiptais, klausydamiesi kraštotyrininko pasakojimų apie jo surinktus ir čia eksponuojamus skaudžios mūsų krašto istorijos liudijimus bei jo paties kelius, vingiavusius iš Kedrovkos per Spraudį, Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį ir dabar vis dažniau atvedančius į Rietavą.

Gimtinė – tolimajame Altajuje
Šį pasakojimą vertėtų pradėti nuo įdomios detalės – P. Turskis su Rietavu turi nedaug bendro. Vyras nei jaunystės dienomis, nei vėliau niekada čia negyveno. Jo tėvonija – Spraudžio kaimas, gabalas žemės anapus autostrados, kur kadaise čia stovėjusią sodybą dabar žymi tik likę pamatai ir pašnekovo paveldėtas gabalas miško.

Čia gyvenusi Turskių šeima 1949 metais turėjo palikti savo namus – į duris pasibeldę saugumiečiai liepė krautis daiktus ir išgabeno šiaurėn, į atšiaurųjį Magadano kraštą. Šeimos vienturčiui tada buvo tik vieneri. Saugumiečiai leido jį palikti seneliams, tad Turskiai į tremtį iškeliavo vienudu, po Stasės Kaulaitės-Turskienės širdimi jau supantis naujai gyvybei.

Vos po dviejų mėnesių Krasnodaro krašto gyvenvietėje Kedrovkoje Turskiams gimė sūnus Petras. „Atėjau nuo narų į geldą lentinę. / Kartu su utėlėmis ir blakėmis“ – P. Turskis sueiliavo viename iš savo eilėraščių.

Turskiai tremtyje praleido 9,5 metų. Pašnekovas prisimena, kad šeimai teko gyventi itin sunkiai. „Iš pradžių apgyvendino barake, vienam kambary 8 šeimos. Vargom su blakėm. Vėliau pastatė tokius namelius, gavom atskirą kambarėlį. Dar po kiek laiko daliai tremtinių grįžus į Lietuvą, gavome nedidelį namelį prie plytinės. Tėvukas buvo prastos sveikatos, anksti patyrė insultą. Dirbo arklidėse, bet sunkiai ėjosi, tai paskyrė sargauti. Tėvo silpna sveikata ir buvo ta paskata skubėti grįžti į Lietuvą, bijojom, kad nereikėtų jo laidoti svetimam krašte. Be to, tėvai sielojosi dėl pirmagimio, norėjo kuo greičiau jį susigrąžinti. Taupėm iš paskutiniųjų kelionei namo“, – pasakoja P. Turskis.

Šeima į Lietuvą grįžo 1958-ųjų rugsėjį, o gruodžio pabaigoje jau laidojo tėvuką. Apsistojo Meškių kaime, mamos gimtinėje. Petras tremty baigė pirmą klasę. Juokiasi, kad grįžęs nemokėjo lietuviškai – tik rusiškai ir žemaitiškai.

P. Turskis vėliau dar du kartus buvo grįžęs į gimtąsias vietas Sibire: 1980-aisiais, kai keliavo po Altajų, ir 2009-aisiais, norėdamas pažymėti tremties 60-ąsias metines. Antrą kartą specialiai važiavo traukiniu. „Yra ta trauka, nors tu ką. Kaip paukštis vėl ir vėl grįžta į savo lizdą, taip ir žmogų traukia į gimtąsias vietas. Sunku nusakyti tą jausmą. O šiaip aš ten daugiau niekada nebevažiuosiu, nebėra prasmės“, – sako P. Turskis.

Jurgitos NAGLIENĖS nuotr.

Giminės šaknų beieškant
Pašnekovas prisiminė jaunystėje svajojęs būti jūrininku, tačiau vienas žmogus pasakęs: „Pasižiūrėk į savo pasą – kokia tau jūra“. Tremtinio niekas nebūtų leidęs išplaukti, todėl teko permąstyti ateities planus. Pasirinko šaldymo kompresorinių mašinų ir įrengimų mechaniko specialybę, kurį laiką dirbo daržovių šaldymo bazėse.

Gyvendamas Klaipėdoje vaikinas ėmė sportuoti, vėliau susidomėjo sportiniu turizmu. Ne tik pats aktyviai keliavo, bet ir apie 15 metų organizuodavo keliones, vesdavo grupes į kalnus. Per tą laiką išmaišė visą Sovietų Sąjungą.

Dviračiai, slidės, kalnai, plaustai, požeminiai urvai – viskas buvo įdomu, kas kaitino kraują ir kvepėjo nuotykiais. Vis tik, sako, niekada nei savo, nei kitų gyvybėmis nerizikavęs – sportinio turizmo meistrai buvo ruošiami bet kokiose situacijose išsaugoti šaltą protą ir vengti rizikos.

Vėliau, žlugus Sovietų Sąjungai, gal 5-erius metus Petras dirbo aukštalipiu – prisirišęs prie virvių dažė ir remontavo daugiaaukščius namus. Juokiasi, kad taip, matyt, siekė numaldyti kalnų ilgesį. O po to ir to ilgesio neliko, bėgant metams pasidarė sėslesnis. Gal dėl to, kad atrado kitą širdžiai mielą veiklą.

„Po Sąjūdžio atsirado reikalas tvarkyti žemės paveldėjimo dokumentus. Tuo metu dar neturėjau automobilio, tai dviračiu apvažinėjau tėvoniją. Toptelėjo mintis, kad reikia pabandyti atkurti mamos genealogiją. Kažkas pasiūlė daryti mamos giminės susirinkimą. Pirmasis pavyko, susirinkom gal 50 žmonių. Po to galvoju, gal reikia ir tėvo giminę surinkti. Kaip bebūtų, turiu šiokios tokios organizacinės patirties, būdavo, net du vagonus žmonių išsiveždavom į kalnus.“

Turskių giminė – gerokai platesnė nei Kaulių, į pirmąjį susitikimą Spraudžio bažnyčioje susirinko per 200 artimesnių ir tolimesnių giminaičių iš tėvo pusės. Įkvėptas šių pirmųjų susitikimų sėkmės, Petras nutarė organizuoti juos kas 10 metų. Ir laikosi šio pasižadėjimo iki šiol.

Be pagalbos, be projektų
Pradėjęs ieškoti giminės šaknų, vyras nejučia ėmė gilintis ir į savo likimo brolių bei seserų – tremtinių – likimus, susidomėjo Lietuvos rezistencinių kovų istorija. Būdamas Rietavo kraštiečių klubo nariu, sykį per vieną iš sueigų užkalbino Rietavo merą Antaną Černeckį, užsiminė jam, kad buvusioje Oginskių oficinoje, laikrodžio bokšte, kur karo metais veikė NKVD būstinė, norėtų įrengti ekspoziciją, skirtą Rietavo krašto tremtiniams ir partizanams atminti.

Jurgitos NAGLIENĖS nuotr.

„Pradėjau mero klausti – o kaip gi tas bokštelis?! Sykį parodžiau jam rankraštį, kur buvau surinkęs medžiagą apie ištremtus kraštiečius. Vėliau vieną kartą užėjau pas merą, kitą kartą. Per laiką ir tas mano rankraštis pastorėjo. Pavartė, pakrapštė galvą, sako – bandyk.“

Taip pašnekovas gavo leidimą įžengti į išsvajotą bokštelį. Tik štai pirmasis vizitas nebuvo toks, kokį įsivaizdavo. Palydėtas Rietavo kunigaikščių Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktoriaus Vyto Rutkausko, Petras čia išvydo gana liūdnoką vaizdą.

„Užlipom – tamsu, visur vienos dulkės, grindys išpuvusios, linguoja. Lyg ir išsigandau. Be to, ir Vytas man nieko nežadėjo – nei lėšų, nei pagalbos. Nieko. Bet pradėjau atvažinėt, sienas tinkuot, baltint. Užsikabinau kažkaip“, – prisimena pradžią.

Dabar bokštelyje – gana jauku. P. Turskis per pastaruosius kelerius metus nuveikė tikrai nemažai. Kaip pats sako, viską darė savo rankomis, be jokios pagalbos, be finansavimo, be projektų.

Remontuojant kaimynystėje esančią Mykolo Kleopo Oginskio meno mokyklą, iš jos atsivilko senų grindlenčių, jomis sutvirtino grindis, nubalino sienas, sutvarkė langus, iš buvusio technikumo gavo senų kėdžių ir suolų. O tada ėmė galvoti, ką lankytojams parodys ir kuo sudomins.

Jurgitos NAGLIENĖS nuotr.

Svečių namai, saugumiečių štabas, ligoninė
Per tris aukštus išsidėsčiusią ekspoziciją P. Turskis pavadino „Egzistencija, tremtis, rezistencija“. Dvi pastarosios temos tiesiogiai nusako jo pirminį sumanymą – į vieną vietą surinkti kuo daugiau informacijos apie Rietavo krašto tremtinius ir partizanus. O ką byloja pavadinime esanti egzistencijos tema?

„Norėjau egzistencijos temą įvelti, nes ji labai plati. Lygiai taip pat norisi, kad būtų plati ir šio mano muziejėlio veikla. Norisi, kad čia būtų veiksmas, kad galėtų prisistatyti menininkai, muzikantai ar kokia nedidelė kamerinė grupė. Bet linksmybių čia negali būti, nes čia, ant šitos kėdės, sėdėjo vargšai žmogeliai ir būtent čia sprendėsi jų likimai“, – sako pašnekovas, čia pat, kieme, rasta gandro plunksna rodydamas į patį aukščiausią – trečiąjį – bokšto aukštą, kur, kaip spėjama, enkavėdistai vykdė vietos gyventojų apklausas.

Šių apklausų metu ir sprendėsi, kur vargšas žmogelis keliaus toliau – ar bus paleistas į laisvę, ar keliaus į karcerį, kur jo laukė tardymai, kankinimai ir vėliau ilgi metai kalėjimo arba tremties.

Petras pasakoja, kad per Antrąjį pasaulinį karą, pirmą kartą užėjus rusams, šiame pastate įsikūrė jų karininkai. Artinantis vokiečiams, jiems teko skubiai bėgti. Kiek toliau, Daržų gatvėje, jie buvo išsikasę apkasus, ten ir sulindo visi, bet nuo mirties neišsigelbėjo. Vokiečiai kažkaip sužinojo apie tą slėptuvę, pasiuntė virš jos lėktuvą, o šis paleido šūvių salvę. Vietiniai ten pat laikinose kapinėse palaidojo per 100 žuvusių rusų kareivių ir karininkų.

Atėjus vokiečiams, P. Turskio žiniomis, buvusioje Oginskių oficinoje lyg ir karo ligoninės būta – vienoje nuotraukoje matyti prie pastato stovintis vokiškas medikų automobilis.

Vėliau, grįžus rusams, pastate veikė NKVD būstinė. Pasak Petro, saugumiečiai čia rengdavo apklausas, stribai – pasitarimus. Žemesniuose bokšto aukštuose laikyta jų ginkluotė. Vyras rodo įrašą, liudijantį, kad pokariu Plungėje ir Rietave veikė 69 stribai, jie turėjo 5 kulkosvaidžius, 28 automatus, 70 granatų…

„Strategiškai čia buvo labai gera vieta, iš bokšto buvo matyti judėjimas Kvėdarnos, Endriejavo, Plungės keliais, be to, niekas aplinkui negyveno. Saugumiečiai apsitvėrė spygliuota viela ir iš aukštai stebėjo, kas vyksta.“

Šis istorijos tarpsnis – tikra priešingybė kunigaikščių Oginskių valdymo laikotarpiui, kai šiame pastate buvo įrengti garbingų svečių kambariai. Petras spėlioja, o gal kažkur perskaitė, kad vietinius ir svečius linksmindavo ypatingas bokšte veikęs laikrodis – jam mušant valandas būdavo galima pasigrožėti per sienose esančias angas išlendančiomis spalvingomis figūromis, kurios padarydavo kelis grakščius judesius ir vėl pasislėpdavo kiaurymėse.

„Kiti rašydami užsidirba, o aš – priešingai“
Dabar šiame pastate veikia Rietavo palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninė. P. Turskis, gyvenantis Panevėžyje, kaip tas Oginskių laikų svečias į Rietavą užsuka kelis kartus per metus. Sako, bokšte praleidžiantis apie savaitę, šį tą paremontuojantis, pro langus atsiveriančia gražia Rietavo panorama pasigėrintis, naujais radiniais ekspoziciją papildantis ir vėl traukiantis namo į Panevėžį.

Ilgiau išbūti čia sudėtinga, nes nėra nei šildymo, nei vandens, nei elektros. „Tokia ir turi būti tremtis“, – juokiasi vyras.

Šiltuoju metų laiku pašnekovas nepraleidžia progos apsilankyti ir tėvų gimtojoje žemėje Spraudžio kaime. Turi ten gabalą miško ir du vagonėlius, kuriuose galima apsistoti.

Pokalbio eigoje išryškėja, kad ne kas kitas, o iš tėvų paveldėtas miškas yra pagrindinis P. Turskio ramstis leidybinėje veikloje. Vyras skaičiuoja išleidęs jau 10 knygų. Viena naujausių pavadinta „Rietavo kraštas“. Jai medžiagą rinko apie tris dešimtmečius, o išleido pardavęs medienos iš savojo miško. Taip pat išleido Turskių bei Kaulių giminių genealogijas, leidinius „Išnykę kaimai“, „Spraudės bažnyčia“, apybraižą „Tremtis Kedrovkoje“ ir kt.

„Esu patriotas idiotas, – juokiasi pašnekovas. – Bet reikia ir tokių. Žmonės dabar baisiai sumaterialėję. Sykį sutikau dvi giminaites, kaip jos aršiai ėmė aiškinti – kam čia to reikia, kam vargt… O man reikia. Nors ir nuostolingas rašytojas esu. Kiti rašydami užsidirba, o aš priešingai – vis į minusą. Bet nesiskundžiu“, – šypsosi vyras.

Jurgitos Naglienės nuotraukos