Sunku patikėti, bet žmogus, kuris nėra pasirengęs dirbti kultūros ministru, juo tapo. Keistų dalykų jis spėjo prikalbėti, pradedant tuo, kad „dar nėra toks iškilus kaip Čiurlionis“. Ir dar leptelėjo, jog Plungėje žmonės negali susipažinti su M. K. Čiurlionio kūryba. Ministras, matyt, nieko negirdėjęs apie tarptautinį Mykolo Oginskio festivalį, kurio visa programa šiemet iš esmės buvo skirta šiam genijui.

Kas kelia nerimą ministro mintyse? Jis sako, kad reikia remti „paprastus kūrėjus“ – tuos, kurie kuria garažuose, nelaukia dėmesio, neprašo finansavimo: „Tų pinigų visiems užteks, tiktai reikia sukurti sistemą, kuri būtų paprasta, lengva visiems, norintiems kurti menininkams, visiems, norintiems prieiti prie tos kultūros“.

Masinė kultūra yra svarbi: ji linksmina, atitraukia nuo kasdienybės, padeda išreikšti save. Tačiau ji dažnai trumpalaikė – šiandien madinga, rytoj pamiršta, kuriama greitam vartojimui ir pelnui, nors populiariausi masinės kultūros elementai (pvz., popmuzikos hitai, kultiniai filmai) gali tapti nostalgiškais ir išlikti dešimtmečius.

Tuo tarpu aukštoji kultūra – klasikinė muzika, literatūra, dailė – yra tai, kas išlieka per amžius. Tai kūryba, reikalaujanti meistriškumo, žinių, pastangų ir valstybės dėmesio. Nes be paramos didieji menininkai dažnai lieka šešėlyje.

Plungėje vykstantis tarptautinis Mykolo Oginskio festivalis – pavyzdys, kaip aukštoji kultūra veikia ir regionuose. Ji neatsiejama nuo mūsų tapatybės, ji ugdo skonį, gilina mąstymą ir jungia kartas.

Bet mes greičiausiai nieko nežinotume apie Čiurlionį, jei tuo metu, kai dar neturėjome valstybės, jis nebūtų sutikęs ištikimų rėmėjų – Mykolo Oginskio ir Bronislavos Volman. Šie žmonės leido Čiurlioniui susikoncentruoti į kūrybą ir mokslus, pasiekti pasaulinį lygį.

Šiais laikais valstybės remia aukštąją kultūrą, nes aukštoji kultūra be rėmimo sunkiai išgyventų. Todėl kultūros politika turi būti atsakinga. Reikia remti tai, kas ne tik šiandien neša vertę, bet ir po šimto metų kels pasigėrėjimą.