„Žemaičio“ nuotr.

Plungės rajono savivaldybė paskelbė konkursą miesto seniūnijos seniūno pareigoms eiti. Ta proga „Labas, Plunge“ kalbino su seniūnija ir seniūno pareigomis netrukus atsisveikinsiančią Dangirutę Jurkuvienę.

– Daugeliui žinia, kad paliekate seniūniją – gana netikėta. Ar jau seniai apsisprendėte žengti šį žingsnį?

– Kam gal ir netikėta, tačiau ne man. Viskas jau senokai suplanuota ir aptarta su Savivaldybės vadovais. Paskutinė mano darbo diena bus gruodžio 31-oji, tad nuo kitų metų pradžios jau mėgausiuosi užtarnautu poilsiu.

– Plungės miesto seniūnijai vadovavote beveik šešerius metus. Ar sunku buvo priimti sprendimą palikti šias pareigas?

– Tikrai ne, nes laikausi tos nuomonės, kad reikia žinoti, kada ateiti ir kada išeiti. Jei žmogus „susiženija“ su pareigybe, tai jau yra negerai. Negerai ir kai vyresni kritikuoja jaunus. Aš visada sakiau ir sakysiu, kad yra jaunų gabių žmonių, jiems reikia leisti įgyti patirties. Ir dėl miesto seniūnijos esu visiškai rami – vietoj manęs ateis kitas, jaunesnis žmogus, tikrai viskas bus gerai.

– O jums pačiai kokie buvo šie beveik šešeri metai?

– Galiu pasakyti atvirai, kad darbas seniūnijoje buvo pats sunkiausias iš visų mano turėtų.

– Net ir lyginant su vadovavimu Plungės rajono policijos komisariatui?

– Nėra ko lygint, nes darbas policijoje buvo mano pašaukimas. O seniūnijoje… Jei man atėjus dirbti miestas nebūtų buvęs toks apleistas, gal būtų buvę lengviau. Kita vertus, atėjau į šį darbą ne tam, kad sėdėčiau susidėjusi rankas. Tai ne mano prigimčiai.

– Tada papasakokite, kokie darbai, atlikti per tuos metus jums vadovaujant seniūnijai, džiugina labiausiai?

– Oi, reikėtų gerai pamąstyti, kad galėčiau atsakyti į šį klausimą. Kita vertus – nėra daug ko mąstyti: labiausiai džiugina mieste atnaujinti šaligatviai, įvažos į daugiabučių kiemus, naujai išasfaltuotos gatvių atkarpos. Kaip bebūtų, darbas seniūnijoje – ne tas, kur tau paskambintų koks žmogelis ir pasakytų AČIŪ. Būna, kad padarai kažką, džiaugiesi, jog puikiai pavyko, o žmonės vis tiek nepatenkinti, jiems tai tas, tai anas negerai. Arba vieną gatvę sutvarkai – iš kitos gatvės tuoj pavydas ir kitos emocijos… Man buvo gerai, nes pati negyvenu Plungėje. Todėl visada kartojau: darau ne sau, ne sesei, ne broliui, o miestui.

„Žemaičio“ nuotr.

– Nepaisant kritikos ir nepasitenkinimo, drąsiai ėjot į susitikimus su gyventojais.

– Ne tik ėjau, bet ir pati organizavau. Iki man pradedant dirbti seniūnijoje tokios mados nebuvo. Visą gyvenimą tikriausiai prisiminsiu vieno senolio žodžius, pasakytus per vieną tokių susitikimų su gyventojais. Žmogus bėdavojosi, kad jo gatvė neasfaltuota ir kad jis tikriausiai numirs, taip ir nesulaukęs asfalto. O šiemet ta gatvė ir išasfaltuota. Tiesa, čia jau ne seniūnijos, o Savivaldybės nuopelnas, bet žmonėms ir nesvarbu, iš kokio šaltinio lėšos, jiems svarbu rezultatas.

– Jus Plungės miesto žmonės prisimins ir kaip seniūnę, kuri pati visada būdavo darbų sūkury. Teko jus matyti ir su grėbliu lapus grėbiant, ir gėlynus ravint, ir remontuojamas duobes gatvėse matuojant…

– Jei seniūnė į darbą ateina su aukštakulniais, o seniūnas – su kostiumu ir dar įsisegęs „kvietką“ į atlapą, iš tokio seniūno nieko gero nelaukit (juokiasi – aut.). Mano pačios darbo diena atrodo taip: iš ryto laukiu skambučių, susirašau, kas kuo skundžiasi, kur kokios bėdos, o po pietų važiuoju žiūrėt. Toks yra policininko metodas – greitis ir operatyvumas. Dabar galiu pasakyti tik tiek – nuobodu tikrai nebuvo.

– Vis dėlto nuėjus tam tikrą etapą ir atsigręžus atgal galima ne tik pasidžiaugti pasiekimais, bet ir paliūdėti, jog ne viską pavyko įgyvendinti. Ar įvardintumėte vieną kitą neįgyvendintą sumanymą?

– Žinoma, dirbdamas valstybės tarnyboje ne viską gali padaryti, kas šauna į galvą. Bet visada laikausi to principo, kad jei kažką kritikuoji, turi ir siūlyti, kaip tą būtų galima pakeisti. Antai Savivaldybės vadovams siūliau mieste, miegamuosiuose rajonuose, įrengti daugiau automobilių stovėjimo aikštelių. Kitas siūlymas – turėti bent vieną ar du eismo organizavimo specialistus, nes dabar dėl to kyla visokių problemų. Bet ar bus tas įgyvendinta, ar ne – laikas parodys.

– Atskleiskite, kokių turite planų ateičiai, kuo užsiimsite uždariusi seniūnijos duris?

– Kol kas didelių planų nekuriu. Viskas priklausys nuo to, kaip man patiks gyventi sau. Jei patiks, tai ir būsiu tik dėl savęs, jei ne, gal vėl kažką sugalvosiu. Bus matyt.