Vis dažniau ir dažniau girdime apie didžiulius klimato pokyčius. Nors kai kas nelabai nori pripažinti, jog klimatas šyla, visgi gaisrai, katastrofos, potvyniai, audros ir uraganai leidžia suprasti, kad mūsų planeta žengia į naują savo egzistencijos etapą. To pasekmes mūsų karta tik pradeda jausti, viskas bus stebima ateityje.

Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, vienas iš jai padarytų atsakomųjų smūgių buvo tas, kad Suomija ir, kiek sunkiau, Švedija tapo NATO aljanso narėmis. Politikai suskubo pranešti, jog Baltijos jūra tapo NATO „vidaus ežeru“. Visi žinome, jog ežerai beveik visados seklesni už jūras…

Tą netrukus ir pajutome. Nors Klaipėdoje ir Palangoje jūra tokia pat duobėta ir klastinga, tačiau po jūrą plaukiojantys laivai, ypač su valstybės rytuose kvapu, vis užkliūva už jūros dugno. Tai pažeisti dujotekio vamzdžiai, tai telekomunikacijų ar interneto kabeliai.

Jei laivai savo dugnais dar nemaišo smėlio dugne, tai į pagalbą pasitelkia inkarus. Treniruojamasi, nes girdėjau, jog „konstruojama“ nauja jūrinė sporto šaka – kas greičiau plaukia su nuleistu inkaru. Kažkas panašaus į bėgimą su klumpėmis, važiavimą dviračiais be stipinų ir šuolius su nulūžusiomis kartimis. Baisu dėl senkančios Baltijos ir klimato kaitos apskritai.

Kai kas iš politikų labai jautrūs įvairiai kaitai. Štai Seimo pirmininkas pasiūlė Remigijui Žemaitaičiui nuvykti į Ukrainą, šis pareiškė, jog korupcijos nėra ko iš jų mokytis, nes ir mes nelabai atsiliekame.

Jis sako – jis žino. Nesupratau tik, kodėl tas pats Saulius Skvernelis į Aušvico koncentracijos stovyklos, kur buvo nužudyti daugiau kaip milijonas žydų, išvadavimo paminėjimą išvyko vienas. Gal R. Žemaitaičiui tai būtų buvusi mielesnė kelionė nei į Ukrainą. Galėjo juk Seimo pirmininkas pasiūlyti, nes tai ne kokia vicepirmininko vieta. Ir korupcijos ten nė su žiburiu nebūtų pamatęs…

Velniai nematė tų jūrų ir kelionių. Dabar svarbu muzika. Vieni klauso MAMA, kur Plungė blizga, kiti pasislėpdami – „gazmanovų“. Gaila, kad pastarieji – politinio elito karžygiai.