Sauliaus NARKAUS nuotr.

Gegužės 22 dieną Plungės kultūros centre karaliavo balerinos. Eglės baleto studija, mininti 10-ies metų kūrybinės veiklos sukaktį, žiūrovams pristatė šokio spektaklio premjerą „Raudonkepuraitė“. Kolektyve šiuo metu šoka įspūdingas skaičius – daugiau nei 150 – šokėjų, o jiems vadovauja nenuilstanti ir savo darbui visą save atiduodanti Eglė Norkevičiūtė.

Spektaklis įvertintas žiūrovų ovacijomis
Šokio spektaklis „Raudonkepuraitė“ tą dieną parodytas net du kartus ir nepaliko abejingų. Abu kartus sausakimšoje salėje aidėjo ovacijos, žiūrovus žavėjo pilna scena šokio meną mylinčių vaikų bei jaunimo, spalvingi ir akį traukiantys kostiumai bei grakštūs šokėjų judesiai.

Eglės baleto studija 2015-aisiais įsikūrė veiklios ir klasikinį šokio meną mylinčios plungiškės Eglės Norkevičiūtės dėka. Klaipėdos universitete choreografijos studijų kryptį pasirinkusi mergina, dar būdama studentė, pradėjo dirbti Plungės Mykolo Oginskio meno mokykloje.

Čia ją pasikvietė tuometinė šios įstaigos direktorė Genovaitė Žiobakienė. Jos rūpesčiu mokykloje pradėta diegti baleto ugdymo programa, bet ji, deja, iki šių dienų neišliko. Ir E. Norkevičiūtės magistrinio darbo tema Klaipėdos universitete buvo „Programa 7 metų baleto ugdymui meno mokykloje“. Ne kur kitur, o gimtojoje Plungėje magistrantė šią programą netrukus ir įgyvendino.

Baletu ir klasikiniu šokiu E. Norkevičiūtė žavėjosi nuo pat vaikystės, tad neatsitiktinai su šia meno šaka susiejo ir savo studijas.

Pradėjusi dirbti meno mokykloje ji netrukus pastebėjo, kad baleto pamokas lankantiems vaikams yra pernelyg daug įvairių apribojimų: scena gerokai per maža, trūksta erdvės pasirodymams, spektakliams.

Sauliaus NARKAUS nuotr.

Kolektyvo vadovė pasakojo, kad per tuos dešimt metų, praleistų dirbant M. Oginskio meno mokykloje, buvo sukurtas ne vienas baleto spektaklis, bet jų visuomenė, deja, taip ir nepamatė. Ką jau kalbėti apie spektaklius – gauti sceną ir pasirodyti net mažai tėvelių grupei buvo itin sudėtinga.

Atėjusi pas tuometę direktorę G. Žiobakienę, jaunoji baleto mokytoja papasakojo savo idėją ir viziją – baleto studiją, kurią lankantys vaikai galėtų ne tik patys džiaugtis klasikiniais šokiais, bet kartu leistų pasigrožėti jais ir visuomenei.

Toliau sekė svarstymai, ar bus pakankamai norinčių šokti vaikų, bet kolektyvo vadovė buvo įsitikinusi, kad klasikinis žanras visada buvo ir bus populiarumo viršūnėje.

Gavusi leidimą įkurti baleto studiją M. Oginskio meno mokykloje, E. Norkevičiūtė priėmė ryžtingą sprendimą vis tik su mokykla atsisveikinti ir paieškoti studijai geresnių sąlygų. Jas rado Plungės kultūros centre. Su vadove kartu parėjo ir kelios mažosios balerinos. Dabar jos jau – absolventės.

Laikas pralėkė nejučia
„Labas, Plunge“ teiravosi E. Norkevičiūtės, kaip praėjo pastarieji 10 kūrybinės veiklos metų? Pasak Eglės baleto studijos vadovės, laikas praskriejo beprotiškai greitai ir nepastebimai. Kolektyvas per tuos metus labai pasikeitė, paaugo ne tik vaikų skaičiumi, bet ir jų supratimu, kas yra baletas, atliekamomis šokių technikomis, ženkliai sustiprėjo visa baleto studija.

Sauliaus NARKAUS nuotr.

„Per tuos dešimt metų Lietuvoje susikūrė labai daug kitų baleto studijų. Kai mes kūrėmės, buvo tik viena studija Klaipėdoje ir kelios kituose didžiuosiuose miestuose. O dabar jų yra gerokai daugiau, kartu atsirado labai daug baleto konkursų, išaugo konkurencija. Ten, kur važiuojame pirkti balerinoms specialių šokio batelių – puantų, pardavėjai kalba, kad anksčiau jų parsiveždavo po nedaug ir tik skirtų mėgėjams, bet vėliau viskas pasikeitė, išaugo standartai, tad dabar pardavėjai priversti vežti tik profesionalams skirtą šokio avalynę“, – pasakojo kolektyvo vadovė.

Eglės baleto studija priima mažuosius šokėjus jau nuo 4-erių metų. Studijos noras ir siekis, kad visi jos nariai, baigę studiją, būtų įvaldę gerą ir tikslią šokių atlikimo techniką, kas yra būtina norint savo ateitį sieti su šia veikla.

E. Norkevičiūtė pastebi, kad, lyginant vaikus, su kuriais teko dirbti prieš dešimt metų, ir dabartinę kartą, pastaroji turi itin didžiulį susidomėjimą šokiu ir noriai, su užsidegimu techninius įgūdžius lavina ne tik užsiėmimų metu, bet ir namuose.

Šokių kolektyvas – lyg viena didelė šeima
Pašnekovė prisipažino, kad pastarieji metai jai buvo ypatingi ir laiko poilsiui likdavo labai mažai. Šešias dienas per savaitę intensyviai su balerinomis tekdavo ruoštis įvairiems koncertams, konkursams ir išvykoms, užsienio šalyse vykstantiems festivaliams.

Suvaldyti ir preciziškai šokti išmokyti per 150 vaikų ir jaunimo – nemenkas iššūkis.

Sauliaus NARKAUS nuotr.

„Man baletas yra ne tik darbas, tai didžiulė mano gyvenimo dalis, į kurią sudedu visą širdį. Žinoma, pavargstu fiziškai ir morališkai, bet tas nuovargis yra kitoks. Ar mamos, būdamos su savo vaikais, nuo jų pavargsta? Tikrai ne. Lygiai taip pat ir aš visada labai pasiilgstu savo mokinių. Meilė šokiui, vaikams yra persipynusi su darbu, o šis – su mylima veikla ir hobiu.“

E. Norkevičiūtė neslėpė, kad turint tokį didelį vaikų kolektyvą ir intensyvų darbo grafiką, asmeniniam gyvenimui laiko lieka labai mažai, bet džiaugėsi, kad artimieji ją supranta ir palaiko. Laisvą laiką moteris skiria kelionėms. Tenka keliauti ne tik su savo šeima, dukra, bet ir su šokių kolektyvu.

Neretai aplinkiniai stebisi, ar vadovei nėra baisu leistis į išvykas su tokiu pulku vaikų, bet E. Norkevičiūtė skuba paaiškinti, kad jai tai – vienas malonumas, vaikai esą supratingi ir jokių rūpesčių nekelia. Matydamas, kiek daug jiems reiškia dalyvavimas tarptautiniuose festivaliuose ir konkursuose, negali nesidžiaugti.

Eglės NORKEVIČIŪTĖS asmeninio albumo nuotr.

Kai nereikia skubėti į repeticijas ar ruoštis į keliones, E. Norkevičiūtė su dideliu malonumu panyra į buities rūpesčius. Sako be galo mėgstanti tvarkytis namuose ir spėlioja, kad tas pedantiškumas neatsiejamas ir darbinėje veikloje. Balete kaip niekur kitur svarbi kiekviena detalė – preciziškai surišti šokėjų kuodeliai ir išlygintos suknelės, nepriekaištinga šokėjų išvaizda.

O namuose savo taisykles diktuoja čia karaliaujantis pulkas augintinių: katinas Kicutis Princas bei du šunys Merfis ir Geimeris, be kurių, anot E. Norkevičiūtės, būtų liūdna ir nuobodu.