Nuotrauka iš feisbuko

Šį kartą kalbinome Plungės SRC mergaičių krepšinio trenerę Editą Lapienę. Trenerė atvirai pasidalijo savo keliu krepšinyje, darbo su mergaitėmis patirtimi, vertybėmis, kurios svarbios ne tik aikštelėje, bet ir gyvenime, bei mintimis apie mergaičių krepšinio ateitį.

– Kaip prasidėjo jūsų kelias krepšinyje?

– Kartais atrodo, kad krepšinis mane pasirinko anksčiau, nei aš jį. Nuo vaikystės buvau judesyje. Man reikėjo erdvės, ritmo, komandos jausmo. Aikštelė tapo vieta, kurioje augau. Čia mokiausi ne tik technikos, bet ir kantrybės, atsakomybės, gebėjimo išlaukti savo momento. Krepšinis labai anksti parodė, kad augimas nėra greitas ir paprastas. Jis reikalauja darbo, pasitikėjimo ir laiko. Su metais supratau, kad tai ne tik sportas ar profesija. Tai gyvenimo būdas.

– Kuo jums ypatingas darbas su mergaitėmis?

– Darbas su mergaitėmis man visada buvo apie augimą. Ne tik fizinį ar sportinį, bet ir vidinį. Mergaitės į aikštelę ateina labai skirtingos. Vienos drąsios, kitos tyliai savyje nešiojančios abejones. Mano tikslas visada buvo sukurti aplinką, kurioje jos galėtų jaustis saugios. Kai nėra baimės klysti, atsiranda drąsa bandyti. O iš drąsos gimsta progresas. Didžiausias džiaugsmas matyti, kaip jos keičiasi ne tik kaip žaidėjos, bet ir kaip asmenybės. 

–Kokias savybes laikote svarbiausiomis jaunai krepšininkei?

– Tikėjimas savimi yra pamatas. Be jo labai sunku išnaudoti savo galimybes. Taip pat svarbūs darbštumas ir disciplina, bet ne kaip spaudimas. Man svarbu, kad tai būtų sąmoningas pasirinkimas. Kad mergaitė suprastų, jog ji dirba dėl savęs. Ir dar labai svarbu mokėti džiaugtis pergalėmis. Kartais mažomis, kartais labai didelėmis. Pergalės suteikia pasitikėjimo ir parodo, kad pastangos turi prasmę.

– Kas per tiek metų treniravimo jus labiausiai įkvepia ir motyvuoja tęsti šį kelią?

– Įkvepia kelias. Visas procesas nuo pirmų žingsnių iki brandžių sprendimų. Įkvepia akimirkos, kai laimime, kai matosi rezultatas, kai mergaitės pačios pradeda tikėti tuo, ką daro. Įkvepia ir jų ambicijos, svajonės, noras būti geresnėmis nei vakar. Pergalės aikštelėje ir pergalės savyje. Žinoma, visada malonu ir kai sulaukiu žinutės ar gimtadienio sveikinimo – suprantu, kad tas per daugelį metų ir grupių kurtas ryšys buvo tikras ir liko ilgam, tai išties džiugina ar priverčia nusišypsoti.

­– Kaip padedate išgyventi pralaimėjimus?

– Mokau priimti juos ramiai ir sąžiningai. Pralaimėjimai yra neišvengiami, bet jie neturi užgožti to, kas jau padaryta. Visada sakau, kad svarbu matyti visą paveikslą. Pergalės ir pralaimėjimai eina kartu. Vieni moko džiaugtis, kiti moko galvoti ir augti. Abi pusės yra reikalingos.

– Ar turite savo „auksinę taisyklę“, kurios visada laikotės?

– Visada primenu, kad pirmiausia esame žmonės. Krepšinis formuoja charakterį, bet vertybės ateina iš vidaus. Pagarba sau, pagarbūs santykiai su kitais, atsakomybė ir gebėjimas būti komandos dalimi. Jei šiuos dalykus išsineši iš sporto, gyvenime būsi stiprus. Dažnai mano vartojama frazė ar jo apibendrinimas, kad: „Pergalės ir pralaimėjimai yra dienai, bet vertybės lieka visam gyvenimui.“

– Koks momentas jūsų trenerės karjeroje iki šiol buvo įsimintiniausias?

– Neturiu vieno vienintelio. Jų labai daug ir visi skirtingi. Laikas Lietuvos jaunimo rinktinėje, užaugintos krepšininkės, kurios pasiekė jaunimo, moterų rinktinę, daugybė pergalių, turnyrų Lietuvoje ir užsienyje, stovyklų, kasdienių treniruočių. Tačiau jei reikėtų apibendrinti, įsimintiniausias momentas man yra pamatyti savo auklėtines ne tik kaip puikias sportininkes ar profesionales, bet kaip sėkmingas ir laimingas asmenybes. Žaidime, kurio pavadinimas ne krepšinis, o gyvenimas. Mano nuomone, krepšinis „Gyvenimo“ žaidime yra tik labai svarbus įrankis.

– Kokią žinutę stengiatės perduoti  jaunosioms sportininkėms ne tik aikštelėje, bet ir už jos ribų?

– Aš visada sakau mergaitėms, kad nereikia bijoti klysti. Klaidos nėra silpnumo ženklas. Dažniausiai jos rodo, kad tu bandai, ieškai, eini į priekį. Daug pavojingiau yra bijoti suklysti ir todėl nieko nedaryti. Krepšinis labai greitai parodo, kad be klaidų nebus nei progreso, nei tikro augimo. Kiekvienas netikslus perdavimas, kiekvienas nepataikytas metimas yra ne pabaiga, o informacija. Klausimas tik vienas, ar tu išdrįsi ja pasinaudoti. Šios pamokos nesibaigia aikštelėje. Jos persikelia į mokslus, darbą, santykius, kasdienius pasirinkimus. Gebėjimas dirbti nuosekliai, prisiimti atsakomybę, nepasiduoti po pirmo nepasisekimo vėliau labai aiškiai atsiperka. Ne visada iš karto, bet visada ilgainiui. Todėl krepšinis man nėra tik žaidimas. Tai labai stipri gyvenimo mokykla, kuri per sportą formuoja žmones.

– Kaip matote mergaičių krepšinio ateitį Lietuvoje?

– Aš ja tikiu. Turime daug talentingų, motyvuotų mergaičių. Su kantrybe, nuosekliu darbu ir palaikymu galime užauginti stiprią kartą, kuri drąsiai jausis tiek aikštelėje, tiek už jos ribų.

– Ką veikiate laisvalaikiu? Kas padeda atsipalaiduoti?

– Labai paprasti dalykai. Krepšinio žiūrėjimas su visa šeima ir mūsų katinu, kuris kartais atrodo lyg dar vienas mažasis ekspertas, nes varžybų prie televizoriaus ekrano tikrai nepraleidžia. Taip pat knygos, muzika, pasivaikščiojimai, sportas. Reikia leisti sau pailsėti, kad galėtum gyventi toliau krepšiniu, kurio ritmas yra gerokai didesnis nei tik porą valandų aikštelėje.