Juo­zo JO­NAUS­KO as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Užau­go mu­zi­ka­lio­je ir me­niš­ko­je šei­mo­je

J. Jo­naus­kas gi­mė ir užau­go Plun­gė­je. Nuo ma­žens bu­vo smal­sus ir jud­rus, mė­go įvai­rias veik­las – lan­kė įvai­rius bū­re­lius da­bar­ti­nė­je Se­na­mies­čio mo­kyk­lo­je, da­ly­va­vo ren­gi­niuo­se. Ypač trau­kė me­nas ir mu­zi­ka, to­dėl po pa­mo­kų sku­bė­da­vo į My­ko­lo Ogins­kio me­no mo­kyk­lą, kur mo­kė­si for­te­pi­jo­no ir akor­deo­no spe­cia­ly­bių.

„Vi­sa ma­no šei­ma yra me­ni­nin­kai: ma­no dė­dės ir te­tos yra skulp­to­riai, dai­li­nin­kai ir mu­zi­kan­tai. Ma­ma Jū­ra­tė dir­bo for­te­pi­jo­no mo­ky­to­ja, se­suo Gin­ta­rė Sa­ba­liaus­kie­nė taip pat pa­su­ko šiuo ke­liu ir da­bar Rie­ta­vo My­ko­lo Kleo­po Ogins­kio me­no mo­kyk­lo­je mo­ko vai­kus for­te­pi­jo­no spe­cia­ly­bės, o tė­tis Juo­zas bu­vo Že­mai­ti­jo­je ži­no­mas ves­tu­vių dai­ni­nin­kas. Nuo pat ma­žens bu­vau ap­sup­tas kū­ry­bos ir tai for­ma­vo ma­no po­lin­kį me­nui, ma­no kū­ry­biš­ku­mą, ku­ris iki šiol ly­di kiek­vie­na­me žings­ny­je“, – at­vi­ra­vo pa­šne­ko­vas.

Vai­kys­tės die­nas plun­giš­kis iki šiol pri­si­me­na kaip vie­nas bran­giau­sių ir lai­min­giau­sių gy­ve­ni­me. Va­sa­ros bu­vo tik­ras lai­mės me­tas – pas mo­čiu­tę prie Bab­run­go upės kriok­lio, kur leis­da­vo lai­ką gam­to­je, žais­da­mas su kie­mo drau­gais, ar va­žiuo­da­vo su tė­čiu į žve­jy­bą. Ge­ra bu­vo tie­siog bū­ti vai­ki­nu, ku­ris džiau­gia­si pa­pras­tais da­ly­kais. Šie pri­si­mi­ni­mai iki šiol šil­do šir­dį ir įkve­pia kū­ry­bai.

Ma­nė, jog nie­ka­da neiš­vyks iš Lie­tu­vos

Bai­gęs vi­du­ri­nę ir me­no mo­kyk­las vai­ki­nas vis dėl­to nu­spren­dė pa­si­rink­ti ki­tą, su mu­zi­ka nie­ko bend­ro ne­tu­rin­tį ke­lią. Įs­to­jo į eko­no­mi­kos spe­cia­ly­bę Klai­pė­do­je, gal­vo­da­mas, kad tai bus įdo­mi sri­tis, su­teik­sian­ti dau­giau ga­li­my­bių atei­ty­je. Iš pra­džių stu­di­jos iš­ties at­ro­dė įdo­mios, ta­čiau la­bai grei­tai su­pra­to, kad eko­no­mi­ka yra ga­na sau­sa ir nuo­bo­di. Dėl to stu­di­jos ta­po for­ma­lu­mu – mo­kė­si dau­giau „iš rei­ka­lo“, nei iš tik­ro su­si­do­mė­ji­mo.

Ne­pai­sant to, ši pa­tir­tis pa­ska­ti­no ieš­ko­ti kū­ry­biš­kes­nio, įdo­mes­nio ke­lio. Kaip da­bar pa­ts sa­ko, tai bu­vo svar­bus eta­pas, nes pa­dė­jo su­vok­ti stip­rią­sias sa­vo pu­ses, po­mė­gius. Pa­si­ta­ręs su šei­ma ir pa­bai­gęs stu­di­jas Klai­pė­do­je, J. Jo­naus­kas nu­spren­dė iš­vyk­ti stu­di­juo­ti į Vil­nių, pa­si­rin­ko tarp­tau­ti­nio vers­lo ang­lų kal­bos kryp­tį.

Juo­zo JO­NAUS­KO as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Šios stu­di­jos, pa­sak pa­šne­ko­vo, bu­vo daug įdo­mes­nės, nes ap­jun­gė mar­ke­tin­gą, vers­lo stra­te­gi­jas ir nau­jau­sias tech­no­lo­gi­jas.

„Mo­kė­mės apie tarp­tau­ti­nį pro­to­ko­lą, mar­ke­tin­go ino­va­ci­jas, pro­jek­tų val­dy­mą ir mo­der­nias vers­lo plat­for­mas, kas man su­tei­kė ne tik teo­ri­nių ži­nių, bet ir rea­lių įgū­džių, ku­riuos ga­liu pri­tai­ky­ti net šian­dien“, – kal­bė­jo plun­giš­kis.

J. Jo­naus­kas at­vi­ra­vo vi­sa­da bu­vęs la­bai di­de­lis na­cio­na­lis­tas ir daž­nai sa­ky­da­vęs, kad nie­ka­da ne­pa­liks Lie­tu­vos. Bet gy­ve­ni­mas pa­si­su­ko ki­taip. Nuo pat ma­žens bu­vo smal­sus, to­dėl trau­kė di­de­li mies­tai, skir­tin­gos kul­tū­ros ir įvai­rūs žmo­nės. Pusb­ro­lis ir pus­se­se­rė jau ku­rį lai­ką gy­ve­no Lon­do­ne, pa­kvie­tė at­vyk­ti ir Juo­zą. Il­gai ne­svars­ty­da­mas, plun­giš­kis pa­bai­gė stu­di­jas Vil­niu­je ir su­si­kro­vė la­ga­mi­nus.

Va­do­vau­ja gar­siam vieš­bu­čiui Lon­do­ne

Pa­sak J. Jo­naus­ko, Lon­do­nas jam pa­si­ro­dė be­ri­bis, ke­lian­tis iš­šū­kių ir rei­ka­lau­jan­tis daug pa­stan­gų. Ta­čiau la­biau­siai su­ža­vė­jo mies­to rit­mas, ar­chi­tek­tū­ra, spal­vin­gi žmo­nės, čia su­va­žiuo­jan­tys iš skir­tin­gų ša­lių, vi­sa mies­to ener­gi­ja. Šis mies­tas plun­giš­kiui pa­ti­ko nuo pir­mos die­nos ir jau ta­da ži­no­jo, kad tik­rai pa­si­liks čia il­ges­niam lai­kui.

Gy­ve­ni­mas Lon­do­ne bu­vo vi­siš­kai ki­toks nei Lie­tu­vo­je: ki­toks tem­pas, di­des­ni at­stu­mai, nau­ji iš­šū­kiai ir nau­jos pa­tir­tys. Te­ko iš­mok­ti pri­si­tai­ky­ti. Ne vel­tui žmo­nės čia sa­ko, kad jei­gu iš­gy­ve­nai Lon­do­ne – iš­gy­ven­si vi­sur.

Nie­ko ne­lau­kęs Juo­zas įsi­dar­bi­no pa­da­vė­ju pran­cū­zų res­to­ra­ne. Ir tai at­ne­šė dau­gy­bę iš­šū­kių. Pran­cū­zai res­to­ra­nuo­se lai­ko­si griež­tų tai­syk­lių, o plun­giš­kiui ta sri­tis bu­vo vi­siš­kai ne­pa­žįs­ta­ma. Te­ko la­bai daug iš­mok­ti apie mais­tą, ypa­tin­gus vy­nus ir aukš­tus ap­tar­na­vi­mo stan­dar­tus.

Vi­sa ši pa­tir­tis vy­rui nea­be­jo­ti­nai pra­ver­čia ir da­bar, va­do­vau­jant žy­miam vieš­bu­čiui „The Mand­ra­ke“.

„Tai uni­ka­lus vieš­bu­tis, ku­ria­me ap­si­sto­ja me­ni­nin­kai ir žy­mūs žmo­nės iš vi­so pa­sau­lio. Ma­no pa­rei­gos api­ma vieš­bu­čio ope­ra­ci­jų val­dy­mą, mais­to ir gė­ri­mų ko­man­dų koor­di­na­vi­mą, klien­tų pa­tir­ties už­tik­ri­ni­mą bei bend­rą vers­lo stra­te­gi­jos įgy­ven­di­ni­mą. Ši po­zi­ci­ja su­tei­kia ga­li­my­bę de­rin­ti kū­ry­biš­ku­mą, or­ga­ni­za­ci­nius įgū­džius ir aukš­čiau­sio ly­gio ap­tar­na­vi­mo stan­dar­tus, kas man yra ypač svar­bu ir įdo­mu“, – pa­sa­ko­jo plun­giš­kis.

Ku­ria ran­kų dar­bo skry­bė­les

Vis dėl­to J. Jo­naus­ko die­nos bė­ga ne vien tik su­kan­tis po vieš­bu­tį ir rū­pi­nan­tis čia ap­si­sto­jan­čių klien­tų pa­to­gu­mu.

Jis yra ir uni­ka­lių skry­bė­lių kū­rė­jas. Vy­ras ti­ki­na, kad skry­bė­lė – ne tik ak­se­sua­ras. Tai gal­vos ap­dan­ga­las, tu­rin­tis cha­rak­te­rį, pa­sa­ko­jan­tis is­to­ri­ją ir at­spin­din­tis jos ne­šio­to­jo as­me­ny­bę.

Skry­bė­lė­mis Juo­zas su­si­do­mė­jo ke­liau­da­mas. Sen Tro­pe­ze nu­si­pir­ko pir­mą­ją fe­do­rą. Vė­liau įkvė­pi­mo iš ke­pu­rių meist­rų sė­mė­si Tu­lu­me, Mek­si­ko­je. Kuo dau­giau Juo­zas ty­ri­nė­jo mies­te­lius ir sa­las Lo­ty­nų Ame­ri­ko­je, tuo la­biau įsi­my­lė­jo jų kul­tū­rą, žmo­nes. Gi­mė min­tis kur­ti skry­bė­les, ku­rios at­spin­dė­tų tą pa­tir­tį, pa­sa­ko­tų ap­lan­ky­tų vie­tų ir su­tik­tų žmo­nių is­to­ri­jas. Taip gi­mė pre­ki­nis ženk­las „JJ Mu­la­ta“.

Pa­va­di­ni­mas „JJ Mu­la­ta“ taip pat tu­ri sa­vo is­to­ri­ją. JJ – tai Juo­zo var­do ir pa­var­dės ini­cia­lai, o Mu­la­ta – mer­gi­na, miš­rios ra­sės mek­si­kie­tė, su ku­ria su­si­pa­ži­no Tu­lu­me ir ku­ri įkvė­pė sa­vo meist­riš­ku­mu. Ji Juo­zui sim­bo­li­zuo­ja dau­gia­ly­piš­ku­mą ir kul­tū­rų su­si­lie­ji­mą.

„Mū­sų skry­bė­lės yra skir­tos vi­siems, ne­prik­lau­so­mai nuo ra­sės, ly­ties ar sti­liaus. „JJ Mu­la­ta“ skry­bė­lės ski­ria­si nuo ki­tų meist­riš­ku­mu, idė­ja ir fi­lo­so­fi­ja. Kur­da­mi jas mes gal­vo­ja­me ne tik apie ma­dą ar funk­cio­na­lu­mą, bet ir apie cha­rak­te­rį: ko­kią is­to­ri­ją skry­bė­lė pa­sa­ko­ja, ko­kią ener­gi­ją ne­ša, kaip ji de­ra prie žmo­gaus, ku­ris ją dė­vi. Pa­vyz­džiui, „Fue­go To­ro“ skir­ta aist­rin­gai, stip­riai ener­gi­jai, o „Mi­ra­ge Lu­nai­re“ la­biau tin­ka ra­miam, pa­slap­tin­gam cha­rak­te­riui“, – pa­sa­ko­jo kraš­tie­tis.

J. Jo­naus­ko ku­ria­mos skry­bė­lės ga­mi­na­mos tik ran­ko­mis, kiek­vie­na – pa­gal in­di­vi­dua­lų už­sa­ky­mą. Nuo idė­jos iki ga­lu­ti­nio re­zul­ta­to praei­na ke­lios sa­vai­tės, nes ski­ria­ma lai­ko kruopš­čiai at­rink­ti me­džia­gas, su­for­muo­ti struk­tū­rą, ap­dirb­ti de­ta­les ir su­teik­ti ga­mi­niui cha­rak­te­rį.

Pag­rin­di­niai už­sa­ko­vai – žmo­nės, ver­ti­nan­tys meist­riš­ku­mą ir in­di­vi­dua­lu­mą. Tai kū­rė­jai, ke­liau­to­jai, lais­vos dva­sios vy­rai ir mo­te­rys, ku­rie ma­to ma­dą kaip sa­vo as­me­ny­bės iš­raiš­ką ir ne­no­ri ma­si­nės ga­my­bos. Juo­zas at­vi­ra­vo, jog la­bai no­rė­tų su­kur­ti skry­bė­lę ak­to­riui Džo­nui De­pui. Jo gi­lus ir tam­sus, ek­lek­tiš­kas sti­lius pui­kiai ati­tin­ka „JJ Mu­la­ta“ dva­sią.

Dė­me­sys sti­liui

Sa­vo bo­he­miš­ku, drą­siu sti­liu­mi ap­lin­ki­nių akis trau­kia ir pa­ts Juo­zas. Vy­ras pa­sa­ko­jo, kad ma­da jam nė­ra tik dra­bu­žiai. Tai kas­die­nė ga­li­my­bė iš­reikš­ti sa­ve ir sa­vo nuo­tai­ką ne tik dra­bu­žiais, bet ir ki­to­mis de­ta­lė­mis. Tam pui­kiai tin­ka ir skry­bė­lė, ku­ri yra tar­si as­me­ni­nis pa­ra­šas.

Paš­ne­ko­vo die­na įpras­tai pra­si­de­da anks­tų ry­tą spor­to klu­be, kur už­ten­ka leng­vos spor­ti­nės ap­ran­gos ir pa­to­gių ba­te­lių. Dar­bui vy­ras ren­ka­si tam­sius kla­si­ki­nio sti­liaus de­ri­nius, o va­ka­re į gar­de­ro­bą įsi­lei­džia dau­giau spal­vų, sluoks­nių ir ek­lek­tiš­kų de­ta­lių.

„Spal­vos ir de­ta­lės ma­no gy­ve­ni­me la­bai svar­bios, jos su­tei­kia ap­ran­gai cha­rak­te­rio, per­tei­kia nuo­tai­ką. To­dėl mi­ni­ma­lūs de­ri­niai man ne­la­bai įdo­mūs“, – pa­sa­ko­jo plun­giš­kis.

Lais­vu me­tu Juo­zas la­bai mėgs­ta ke­liau­ti, ypač – į eg­zo­tiš­kas vie­tas, ty­ri­nė­ti nau­jas kul­tū­ras ir at­ras­ti vie­ti­nius me­ni­nin­kus. Kiek­vie­na ke­lio­nė daž­nai tam­pa įkvė­pi­mo šal­ti­niu jo ku­ria­moms skry­bė­lėms. Ne ma­žiau pa­tin­ka ir mu­zi­ki­niai teat­rai, gy­va mu­zi­ka, spek­tak­lių at­mos­fe­ra ir emo­ci­jos, do­va­no­jan­čios daug nau­jų kū­ry­bi­nių idė­jų.