Veronikos V. asmeninio albumo nuotraukos

Lapkričio mėnuo skirtas didinti visuomenės supratimą apie neišnešiotų naujagimių gyvenimo pradžios iššūkius, apie šeimas, kuriose vaiko atėjimo džiaugsmas persipina su nerimu dėl jo gyvybės. Ankstukų mamų kelias nėra tiesus ir aiškus, jis vingiuoja per tamsiausius baimės slėnius ir kyla į aukščiausias vilties viršukalnes. Veronikai Valančienei, dvynukių Viltės ir Ievos mamai, visi šie jausmai pažįstami. „Įsikibau į vilties žvaigždę ir jos nepaleidau. Niekada nepraradau tikėjimo, kad viskas bus gerai, ir mums pavyko nueiti kelią, kurį simboliškai pavadinome „nuo nulio iki mėnulio“, – dalijasi savo stiprybės paslaptimi neišnešiotukių mama.

Dvynukių mama – asociacijos „Neišnešiotukas“ ambasadorė Vakarų Lietuvoje

Šiuo metu plungiškių Veronikos ir Vytauto Valančių dukros Viltė ir Ieva laimingai žengia septintuosius savo gyvenimo metus. Nežinančiam jų istorijos būtų sunku įsivaizduoti, kokios stiprios ir drąsios yra šios mergaitės, turėjusios išsikovoti teisę gyventi, augti kartu su kitais vaikais ir mėgautis tėvų meile. Neapsakomai stipri, pilna vilties ir tikėjimo yra ir jųdviejų mama. Ji ne tik rūpinasi savo dukromis, bet ir yra aktyviai įsitraukusi į savanoriškos organizacijos, vienijančios neišnešiotus naujagimius ir jų tėvus, globėjus, rėmėjus, gydytojus ir kitas organizacijas, veiklą – yra asociacijos „Neišnešiotukas“ ambasadorė Vakarų Lietuvoje.

Moteriai ši veikla labai rūpi, nes iš savo patirties žino, kaip svarbu mamai, tėčiui ir šeimos aplinkai, į kurią atėjo paskubėjęs gimti mažylis, turėti galimybę gauti visą reikalingą pagalbą, sužinoti panašų kelią nuėjusių tėvų ir neišnešiotų kūdikių patirtis, semtis jėgų iš sėkmės istorijų.

Gydytojų verdiktas: išgyvenimo galimybė – 10 proc.

Savo dukrų gyvenimo istoriją Veronika vadina stebuklu. Ji noriai pasakojo, kaip ilgai su vyru laukė vaikų, kaip džiaugėsi sužinoję, kad jos įsčiose auga dvyniai. Dalijosi išgyvenimais, patirtais Kauno klinikų Akušerijos skyriuje, kai jiems buvo pasakyta, jog gimdymas vyks anksčiau, nei planuota, o dvynių išgyvenimo galimybė – 10 proc.

Į gimdyklą – su šventaisiais danguje ir žemėje

Veronikos V. asmeninio albumo nuotraukos

Veronika gimdė 2018 m. balandžio 23-iosios vakarą – 24-ąją nėštumo savaitę.

„Į gimdyklą išvažiavau turėdama rankoje visus savo šventuosius, kuriais tikiu. Ir šventuosius žemėje – tiek gydytojų palatoje dar nebuvau mačiusi. Buvo neapsakomai baisu – šaukiausi pagalbos visų man brangių, amžinybėn išėjusių artimųjų, prašiau, kad jie būtų angelais mano vaikams, kad apsaugotų nuo netekties“, – prisiminimai, išgyventi mergaičių atėjimo akimirkomis, niekada neišdils iš mamos atminties.

Po gimdymo tėvų širdis užplūdo baimė dėl dvynių gyvybės. Pirmoji, Viltė, gimė vos 500 gramų svorio ir, žinoma, turėdama daugybę ligų, Ieva atrodė stipresnė – jai net leista pagulėti ant mamos krūtinės. Minutė po minutės, valanda po valandos, diena po dienos – pamažu žengta vilties keliu. Sutuoktinių Valančių atmintyje išliks ir titaniškos medikų, kartu su mergytėmis kovojusių už jų gyvenimą, pastangos.

„Tuo metu mama, ką jau kalbėti apie tėvą, lieka nuošalyje. Kartu su neišnešiotukais už gyvybę kovoja gydytojai. Profesionalių, išmanančių savo darbą, pasiaukojančių medikų komanda daro viską, kad sustiprintų gyvybę, rusenančią mažyliuose, kurie taip skuba pamatyti savo mamą, tėtį, pasaulį. Kiekvienas sprendimas priimamas tik konsiliumo būdu. Manau, jeigu šitaip dirbtų visi daktarai, žmonės Lietuvoje mirtų tik nuo senatvės“, – negailėjo pagyrimo žodžių Kauno klinikų Neonatologijos skyriaus medikams ankstukių mama.

Dvynukes rūpesčiu apsupo artimieji, giminaičiai, draugai

V. Valančienė mintinai vardijo ligas, kurias teko įveikti jos mažylėms, ypač Viltei, kuri savarankiškai kvėpuoti pradėjo tik septintą gyvenimo mėnesį. Yra dėkinga savo ir Vytauto šeimoms – tėvams, brolienėms Dianai ir Irmai, draugei Laurai, Kristinai, Aušrai, kaimynei Ritai, buvusioms šalia, drąsinusioms, padėjusioms prižiūrėti dvynes.

Mamos, auginančios ankstukus, yra ypatingos stiprybės ir pasiaukojimo pavyzdys. Jos didvyriškai įveikia net sunkiausias akimirkas, nors nė viena iš jų nėra tam pasiruošusi emociškai. Paklausta, kaip jai pavyko visus tuos metus, kol buvo kovojama už mažylių gyvenimą, o vėliau už jų sėkmingą vystymąsi, nepavargti, neprarasti tikėjimo, kad viskas bus gerai, Veronika kalbėjo atvirai.

„Įsikibau į vilties žvaigždę ir jos nepaleidau…“

„Norint stebuklo, reikia juo tikėti. Aš įsikibau į aiškiaregės, pas kurią lankiausi dar tada, kai niekaip negalėjau pastoti, nors su vyru labai norėjome vaikų, žodžius. Įspėjusi, kad visos mano pastangos bus bevaisės, iki aš sulauksiu 43 metų, ji pasakė: „Matau lakstančias dvi laimingas mergaites.“ Viltė ir Ieva gimė, kai man buvo 43-eji. Todėl įsikibau į aiškiaregės žodžius kaip į vilties žvaigždę ir niekada nepaleidau. Ir tikėjimas išplėšė mūsų vaikus iš giltinės nagų“, – pasakojo moteris, linkėdama visiems neišnešiotukų tėvams įsikibti į savo žvaigždę, kuri padėtų neprarasti tikėjimo, suteiktų jėgų kartu su savo vaikais kovoti už jų gyvybes.

Plungėje ankstukams prieinamos visos būtiniausios paslaugos

Kaip jau minėjome, dabar Valančių mergaitės niekuo nesiskiria nuo bendraamžių, jos žaidžia, juokiasi, išdykauja, lanko darželį. Kiekviena turi savo charakterį: Ieva lengvai priima aplink vykstantį gyvenimą – tarsi plaukia pasroviui. Viltė – tvirtesnė, norinti priešintis tam, kas jai nepatinka, kovoti.

Tik jų tėvai žino, kiek reikėjo investuoti laiko, pastangų, kad dukros būtų tokios, kokios yra. Ankstyvoji reabilitacija, logopedai, kineziterapija, ergoterapija, delfinų terapija, užsiėmimai Specialiojo ugdymo centre. V. Valančienė džiaugiasi, kad Plungėje ankstukams prieinamos visos būtinos paslaugos. Jos nuomone, jas gauti rajone dar lengviau nei didžiuosiuose miestuose, kur eilės prie specialistų daug ilgesnės. Džiaugiasi moteris ir tuo, kad pati yra baigusi Klaipėdos medicinos mokyklą, kad, tarsi nujausdama savo likimą, Klaipėdos pedagoginiame įgijo edukologijos bakalauro laipsnį – abi šios specialybės pravertė rūpinantis dukromis.

Linki, kad stebuklas aplankytų visas ankstukų susilaukusias šeimas

„Mes išgyvenome stebuklą. Noriu, kad jį patirtų ir kitų ankstukų tėvai. Todėl ir įsijungiau į „Neišnešiotuko“ veiklą. Žinau, kad nenustosiu dalytis gerąja patirtimi, niekada nepavargsiu padėti asociacijai rūpintis tuo, kad anksčiau gimę vaikai turėtų kuo geresnes sąlygas įveikti gyvenimo pradžios iššūkius net tada, kai jiems prognozuojama vos 10 proc. išgyvenimo tikimybė. Esu dėkinga savo vyrui Vytautui, kad jis sudaro man sąlygas rūpintis mūsų dvynukėmis, jų ugdymu, kad leidžia savanoriauti – užsiimti veikla, kuri užpildo visą mano gyvenimą“, – kalbėjo iš Klaipėdos kilusi moteris, kurią draugės apibūdina kaip nuostabią, stiprią, atsidavusią mamą ir nuoširdžią, visada padėti pasiruošusią draugę.

Veronikos V. asmeninio albumo nuotraukos