Kai kalbame apie laisvę ir nepriklausomybę, turime galvoje ne tik valstybės suverenitetą ar teisę rinkti valdžią. Laisvė – tai ir galimybė patiems formuoti savo viešąją erdvę, atminti tai, kas mums svarbu, ir atsiriboti nuo to, kas primena priespaudą.

Plungės mieste ir miesteliuose vis dar galima rasti S. Nėries, Draugystės, Pramonės, Technikos, Ateities ir Taikos gatves.

Nors kai kurie iš šių pavadinimų gali pasirodyti neutralūs, jie atkartoja sovietinio laikotarpio ideologinę kalbą ir vertybių sistemą. Tokie pavadinimai buvo neatsitiktiniai – tai simboliniai ženklai, kuriais okupacinė valdžia formavo „naują žmogų“, pakeisdama istorinę atmintį, šalindama ankstesnės valstybės ženklus, naikindama jos pavadinimus, paminklus.

Beje, Babrungėnų kaime yra net Caro gatvė (vienintelė Lietuvoje) ir viena sodyba joje. Kalbama, kad ten kadaise gyveno žmogus, pavarde Caras, jo garbei ši gatvė taip ir pavadinta. Kadangi gatvės pavadinime nėra minimas vardas, ji kelia asociacijas su carine Rusija. Ar mums to reikia?

Okupantai visais laikais žinojo, kad tik ištrynus buvusio gyvenimo ženklus įmanoma ilgainiui perrašyti tautos tapatybę. Todėl tiek carinėje Rusijoje, tiek sovietmečiu buvo sistemingai naikinami Lietuvos simboliai – buvo draudžiamas lietuviškas raštas, keisti miestų pavadinimai, uždrausta vėliava, kiti simboliai, pervadintos gatvės ir aikštės.

Ši politika nebuvo atsitiktinė – tai buvo sąmoningas kultūrinis naikinimas ir siekis, kad užmirštume viską, kas susiję su nepriklausoma Lietuva ir jos didinga praeitimi.

Gatvių pavadinimai turi nešti prasmę – atspindėti mūsų istoriją, žmones, kurie kūrė Lietuvą, gynė jos laisvę, ugdė švietimą, meną, pilietiškumą.

Todėl išsiunčiau oficialų kreipimąsi Plungės rajono merui, ragindamas inicijuoti viešą diskusiją dėl šių gatvių pervadinimo. Plungė galėtų tapti pirmuoju miestu, kurio gyventojai išdidžiai sakytų – pas mus nerasite jokių okupacijos skausmą ir siaubą primenančių ženklų.