Luo­kės se­niū­ni­jo­je gy­ve­nan­čios Ag­nės Aus­ty­tės ir jos šei­mos kie­me šv. Ve­ly­kos, re­gis, vi­sa­da ša­lia. Čia kas­dien kru­ta ir šo­ki­nė­ja di­de­lis bū­rys – apie 50 – triu­šių. Apie jų au­gi­ni­mą ir Ve­ly­kų lai­ko­tar­pio džiaugs­mus mums pa­sa­ko­ja pa­ti A. Aus­ty­tė.

Laura MOCKUTĖ

Pa­sak A. Aus­ty­tės, apie triu­šių au­gi­ni­mą sva­jo­jo vi­sa šei­ma. „Mums jie la­bai mie­li ir gra­žūs“, – šyp­so­jo­si Ag­nė.

Pir­mie­ji triu­šiai šei­mos ūky­je at­si­ra­do maž­daug prieš me­tus, o šiuo me­tu šei­ma ga­li di­džiuo­tis gau­siu bū­riu pū­kuo­tų gy­ven­to­jų. Jų am­žius svy­ruo­ja nuo vie­ne­rių iki dve­jų me­tų. Šie gy­vū­nai iš­gy­ve­na apie 5–6 me­tus.

Triu­šių prie­žiū­ra, anot Ag­nės, nė­ra su­dė­tin­ga, ta­čiau at­sa­kin­ga. „Jiems rei­kia žo­lės, šie­no, van­dens, grū­dų – avi­žų, kvie­čių“, – var­di­jo mer­gi­na.

Nors triu­šiai at­ro­do ne­drą­sūs, ta­čiau jie ge­ba at­skir­ti sa­vus nuo sve­ti­mų. Ag­nė pa­sa­ko­jo, kad prie šei­mos na­rių pri­pra­tę gy­vū­nai lei­džia­si pai­ma­mi į ran­kas, o ne­pa­žįs­ta­mų žmo­nių šiek tiek pri­si­bi­jo ir ša­lia jų el­gia­si at­sar­giau. Įdo­mu ir tai, kad šia­me gau­sia­me triu­šių bū­ry­je nė­ra to­kio, ku­ris tu­rė­tų var­dą. „Bū­tų la­bai sun­ku juos at­skir­ti, o ir var­dams idė­jų pri­trūk­tų“, – juo­kė­si Ag­nė.

Ar­tė­jant šv. Ve­ly­koms, Ag­nės ir jos šei­mos na­muo­se ne­trūks šven­ti­nio šur­mu­lio. Jiems ši šven­tė ypač aso­ci­juo­ja­si su se­nų tra­di­ci­jų lai­ky­mu­si, pa­vyz­džiui, kiau­ši­nių da­žy­mu. Juos šei­ma gra­ži­na įvai­riau­siais bū­dais: nuo tra­di­ci­nio mar­gi­ni­mo vaš­ku iki pa­den­gi­mo spal­vo­mis ir sma­giais lip­du­kais.

Kaip ir dau­ge­ly­je na­mų, čia lai­ko­ma­si ir ki­tų šv. Ve­ly­kų tra­di­ci­jų – šei­ma ri­de­na kiau­ši­nius, vė­liau juos dau­žo ir val­go.
Kaip sa­kė Ag­nė, šei­ma tu­ri gra­žią ir sma­gią tra­di­ci­ją – per šią šven­tę kas­met žiū­rė­ti ani­ma­ci­nį fil­mą „Op“ apie Ve­ly­kų zui­kį Ve­ly­kį, ra­gau­ti sal­dai­nius ir šo­ko­la­di­nius kiau­ši­nius. O Ve­ly­kų nuo­tai­ka, at­ro­do, vi­sa­da ša­lia – čia ją iš­ti­sus me­tus ku­ria gau­sus bū­rys ma­žų pū­kuo­tų gy­ven­to­jų.