Aušros DIRVONSKIENĖS nuotr.

Buvusi Plungės vaikų globos namų direktorė Genovaitė Ūsienė, nors jau septynerius metus yra išėjusi pelnyto poilsio, vis dar tokia pat – dirbanti, skubanti, kupina energijos. Su Genovaite susitikome jos bute, pilname gėlių, kur sienas puošia buvusių globotinių paveikslai, širdį džiugina jų vaikiška ranka rašyti sveikinimai ir laiškučiai. Kasryt moteris dviračiu mina į sodybą, kur, kaip pati sako, dirba kaip darbe – iki penktos valandos vakaro, tik jau ne kitiems, o pagaliau sau: pluša darže, šiltnamiuose ir didžiuliuose gėlynuose.

Kelias į vaikų namus – neplanuotas, bet likimo nulemtas
G. Ūsienė prisimena, kaip prieš daugelį metų pradėjo dirbti vaikų globos namuose. Prieš tai dirbo Plungės rajono savivaldybės Švietimo skyriuje inspektore.

„Vaikų namai tada buvo kaip prakeikti – ir vardo gero neturėjo, ir vadovai dažnai keitėsi… Situacija priėjo kritinę ribą – išėjo direktorius, kilo sumaištis, nebuvo kam net algų išmokėti. Vieną žmogų kalbinam eiti direktoriaut, kitą – niekas nenori. Nematydama kitos išeities, laikinai pasisiūliau pati padirbėti. Bet tas „laikinai“ tapo visam gyvenimui“, – lemtingą sprendimą prisiminė moteris.

1992 m. įstaiga buvo reorganizuota į vaikų globos namus ir jau priimdavo ne tik mažamečius, bet ir paauglius.

Tuo metu keitėsi visa Lietuva ir vaikų globos klausimai tapo tikru išbandymu. „Kai pradėjau dirbti, sąlygos buvo sunkios – kvapas nenusakomas, visur skurdas, trūkumas. Net apsakyt sunku… Žiema ateina, o vaikai neturi šiltų batų. Nėra ir lovų, kitų baldų, rūbų vyresniesiems… Lakstydavau po įstaigas, prašydavau paramos, ieškodavau drabužių, baldų, – greitakalbe, prisimindama tą sunkų laikotarpį, beria moteris. – Kuo džiaugiausi – tai ypač geru kolektyvu, jis buvo man atrama. Auklėtojos buvo kaip mamos, mokė vaikus tikro gyvenimo, ką pačios mokėjo, tą ir jiems perduodavo. Gerai pamenu vieną – Valentiną, ji net kopūstus raugdavo kartu su vaikais. Išmoko jie ir rankdarbių – nerti vąšeliu, megzti. Feisbuke matau, kad kai kurios mūsų auklėtinės dabar net verslą turi, susijusį su rankdarbiais.“

Visokių akimirkų būta – ir šviesių, ir labai tamsių
Buvusi vaikų globos namų direktorė pasakojo, kad į jos globą patekdavo įvairių vaikų – ir su negalia, ir iš šeimų, kuriose vyravo alkoholis, smurtas, cigaretės… Būdavo ir labai sudėtingų atvejų – policija atveždavo probleminius vaikus, nuo kurių reikėjo saugoti kitus. „Buvo naktų, kai reikėjo kalbėtis su psichine liga sergančiu vaiku, sėdinčiu ant palangės. Galėjai tik melstis, kad neatsitiktų nelaimė, – atsidūsta pašnekovė. – Laimei, tragedijų pavyko išvengti.“

Bet, kaip dažnai būna, bėgant metams slogius prisiminimus užgožia šviesūs, šilti. Plungėje visi žino, kad G. Ūsienė skatino globotinius lankyti meno mokyklą, gana dažnai grupelėmis visi keliaudavo į mieste vykstančius koncertus. Moteris teigė, kad jai širdį glosto, kai dabar mato savo buvusius globotinius lankančius koncertus jau su savo vaikais. Vadinasi, pasėta sėkla sudygo.

Negali G. Ūsienė nesidžiaugti socialiniuose tinkluose matydama ir buvusių globotinių keliamas nuotraukas su gėlynais, kuriuos šie puoselėja prie savo sodybų. Pašnekovės rūpesčiu vazoninių gėlių buvo pilni visi vaikų globos namai, žiedų netrūko ir įstaigos kieme.

1995 m. per plungiškę Ritą Šalkauskaitę užsimezgė globos namų draugystė su reformatais iš Ulseno miesto Vokietijoje, trukusi net 22 metus. G. Ūsienė prisimena: „Tapome tikrais draugais. Jie daug  mums padėjo, atvažiuodavo pas mus, matė, kur eina jų pagalba. O vaikai su jų parama aplankė daugybę šalių, išvydo pasaulį.“

Prie vaikų gerovės prisidėjo ir gėlių verslą turintis gargždiškis Valdas Ilginis. Jo dėka vaikų globos namų auklėtiniai aplankė Paryžių, Veneciją, Disneilendą, Laplandiją…  Direktorė prisimena neįtikėtiną tos šeimos gerumą: pasikviesdavo globotinius net į savo sodybą, vaišindavo, o gimtadienius šių geradarių dėka vaikai švęsdavo restorane – V. Ilginis sakydavo, kad jie turi pažinti pasaulį, nebijoti kitų žmonių.

Šeima – didžiausia atrama
„Mano du vaikai augo kone kartu su globos namų auklėtiniais. Padėdavo, kartu švęsdavo, kartu verkdavo. Gal todėl išmoko vertinti darbą ir žmogų. Dukra šiandien – biofizikė, sūnus – teisininkas. Man vaikų, tiek savų, tiek gyvenančių vaikų namuose, išsilavinimas visada buvo prioritetas. Tam skyriau visas savo jėgas, – teigia buvusi įstaigos direktorė. – Būdavo vakarų, kad vos tik grįžus namo vėl turėdavau lėkti atgal į darbą spręsti įvairiausių problemų. Juk ne paslaptis, kad ir su policija tekdavo bendrauti, atveždavo prisidirbusius paauglius, kartais ir neblaivius.“

Prieš septynerius metus netekusi vyro, tais pačiais metais išėjusi užtarnauto poilsio, Genovaitė nenustojo žvaliai eiti gyvenimo keliu. Energinga moteris visiškai atsidavė darbui sode, gėlynuose. Kasdien dviračiu mina į sūnaus sodybą, kurioje jos laukia daugybė darbų.

„Mama sakydavo – rūpinkis gėlėmis. Ir aš draugauju su jomis visą gyvenimą. Jos man – ramybė, pokalbis su gyvenimu. Gražiausi man – angliški, olandų sodai, bet širdžiai mieliausios – paprastos lietuviškos gėlės“, – teigia moteris. Jos dėka sodyba tiesiog skęsta žieduose.

G. Ūsienė džiaugiasi penkiais anūkais, lanko Plungės trečiojo amžiaus universitetą, važinėja su moterų klubu į koncertus. Moteris parodė per šventes gautą žinutę iš vieno globotinio: „Vis Jus atsimenu! Ačiū, kad prilaikėte mano durną vaikystę, ir dabar gerai gyvenu! Labai vertinu Jūsų darbą, ačiū!!!“