Au­to­rės nuo­tr.

Lie­tu­va ten, kur skam­ba lie­tu­viš­kas žo­dis

Ko­ri­do­riuo­se leng­vas šur­mu­lys, pa­si­ta­ri­mai, de­ri­ni­mai: šian­dien Stok­hol­mo lie­tu­viai švęs Va­sa­rio 16-ąją, Au­lo­je vyks iš­kil­min­gas mi­nė­ji­mas, kon­cer­tas. Kaž­kas jau re­pe­tuo­ja.

Pir­ma­ja­me aukš­te į sa­vait­ga­lio pa­mo­ką ren­ka­si pa­tys ma­žiau­sie­ji mo­kyk­los mo­ki­nu­kai. Šven­tės pa­ki­lu­mas jau­čia­mas ap­ran­go­je: mer­gai­tė tau­ti­niais rū­bais, ber­niu­kas tris­pal­viu džem­pe­riu, kaž­kas įsi­se­gęs tris­pal­vį kas­pi­nė­lį ar juo pa­puo­šęs plau­kus, kaž­kas ran­ko­se lai­ko tris­pal­vę vė­lia­vė­lę…Tai ku­ria iš­skir­ti­nę nuo­tai­ką, ku­ri ne tik šian­dien ly­dės tos die­nos da­ly­vius.

Mo­ky­to­ja Ka­ro­li­na Mus­tei­ky­tė pa­si­svei­ki­na su ma­žai­siais, pa­kvies­da­ma juos į ra­tu­ką, ku­ria­me vyks­ta gra­žus pa­kar­to­ji­mas: sa­vo ir drau­gų var­dų; skai­čia­vi­mas – kiek gi šian­dien su­si­rin­ku­sių, kiek iš vi­so su tė­ve­liais ir sve­čiais atė­ju­sių. Įsi­min­ti var­dus pa­de­da žai­di­mai, spė­lio­ji­mai.

Kiek Lie­tu­vai me­tų? Kaž­kas sa­ko: mi­li­jar­das…Mo­ky­to­ja pa­tai­so: tru­pu­tį dau­giau nei šim­tas… Šyp­so­da­mie­si už­trau­kia „Že­mėj Lie­tu­vos…“ Oho… Kaip ge­rai skam­ba. O jiems tik 5–6 me­tu­kai…Ta­da su tė­ve­liais spal­vi­na­mas Lie­tu­vos že­mė­la­pis, ku­ria­me daug ža­lios, rau­do­nos ir gel­to­nos spal­vų, mo­ky­to­ja do­va­no­ja kny­ge­les, vaiz­duo­jan­čias tau­ti­niais rū­bais ap­reng­tas lė­les.

Net­ru­kus vi­si kvie­čia­mi į Au­lą – čia pra­si­de­da šven­ti­nis kon­cer­tas, ku­ria­me bus ir dai­nų, ir šo­kių, ir mu­zi­kos. Ren­ka­si ne tik tė­ve­liai, mo­ky­to­jai, bet ir gau­sus drau­gų ir sve­čių bū­rys. Šios svar­bios Lie­tu­vai die­nos mi­nė­ji­mas kar­tu su Stok­hol­me įsi­kū­ru­siais lie­tu­vių me­no ko­lek­ty­vais jau ta­po gra­žia tra­di­ci­ja – drau­ge ku­ria­ma iš­skir­ti­nė, iš­kil­min­ga šven­tė.

Šven­tės da­ly­vius svei­ki­no Lie­tu­vos Res­pub­li­kos am­ba­sa­do­rius Šve­di­jos Ka­ra­lys­tė­je Li­nas Lin­ke­vi­čius, at­krei­pęs dė­me­sį, kad Lie­tu­va yra ne tik vie­ta že­mė­la­py­je – Lie­tu­va yra vi­sur, kur skam­ba lie­tu­viš­kas žo­dis.

Am­ba­sa­do­rius pa­mi­nė­jo, kad Kau­no me­di­ci­nos uni­ver­si­te­te stu­di­juo­ja 500 jau­nų­jų šve­dų; 300 jau grį­žę į sa­vo tė­vy­nę, įsi­tvir­ti­no sa­vo pro­fe­si­jo­se. Ta­čiau Šve­di­jo­je vis dar per ma­žai ži­no­ma Lie­tu­va.

Kai tu­ri ir kai ne­ten­ki

„Sau­lės“ mo­kyk­los bend­ruo­me­nės ta­ry­bos pir­mi­nin­kė Ra­sa Ci­ka­na­vi­čiū­tė-Her­na­dez į min­tį, jog sve­ti­mo­je ša­ly­je gy­ve­nan­tys gal la­biau pa­ky­lė­tai ir nuo­šir­džiau šven­čia, at­sa­ko pa­pras­tai: „Kai tu­ri, ma­žai ver­ti­ni, o kai ne­ten­ki, su­pran­ti, kaip tai bran­gu, to­dėl la­bai svar­bu puo­se­lė­ti, kiek­vie­nam pri­si­dė­ti. Ma­nau, mus vi­sus jun­gia Tė­vy­nės il­ge­sys, nes kad ir kaip ge­rai čia gy­ven­ti, šir­dy­se de­ga pro­tė­vių šauks­mas.“

Stok­hol­mo li­tua­nis­ti­nė mo­kyk­la „Sau­lė“, įkur­ta 1996 m. ir yra vie­na se­niau­sių li­tua­nis­ti­nių mo­kyk­lų Eu­ro­po­je, puo­se­lė­jan­ti lie­tu­vių kal­bą, kul­tū­rą ir tra­di­ci­jas jau tris de­šimt­me­čius.

Šian­dien mo­kyk­la vie­ni­ja 119 mo­ki­nių (2–70 me­tų) , be­si­mo­kan­čių de­vy­nio­se kla­sė­se. Jiems ži­nias per­tei­kia 12 kva­li­fi­kuo­tų mo­ky­to­jų, o veik­lą re­mia LR Švie­ti­mo, moks­lo ir spor­to mi­nis­te­ri­ja.

Au­to­rės nuo­tr.

Mo­ty­va­ci­ja mo­ky­tis pa­vel­dė­tos kal­bos

„Sup­ran­ta­ma, kad nė­ra to­kios mo­ky­to­jo ka­te­go­ri­jos kaip „pa­vel­dė­tos kal­bos mo­ky­to­jas“, to­dėl tu­ri­me tai­ky­tis, adap­tuo­ti me­džia­gą, nes kla­sė­se ren­ka­si skir­tin­go am­žiaus ir ge­bė­ji­mų mo­ki­niai,– sa­ko mo­ky­to­ja Ka­ro­li­na Mus­tei­ky­tė. – Ma­nau, kad sėk­min­gas li­tua­nis­ti­nių mo­kyk­lų dar­bas pri­si­de­da prie lie­tu­vių grį­ži­mo į Tė­vy­nę. Tė­vai jau­čia­si ra­mes­ni, nes vai­kai yra „ra­ga­vę“ lie­tu­vių kal­bos, lie­tu­viš­kų šven­čių, tra­di­ci­jų, va­do­vė­lių. Vien iš ma­no kla­sės jau ant­ri me­tai į Lie­tu­vą iš­va­žiuo­ja po dvi šei­mas.“

Pa­ti Ka­ro­li­na pri­si­pa­žįs­ta, kad Lie­tu­vo­je dir­bu­si ki­tą dar­bą, ne­ga­lė­jo įsi­vaiz­duo­ti sa­vęs pe­da­go­ge. Šve­di­jo­je dir­bo jos vy­ras, to­dėl, išė­ju­si mo­ti­nys­tės ato­sto­gų, „trum­pam“ at­vy­ko pas jį.

Kai duk­ry­tei Mo­ni­kai suė­jo tre­ji me­tai, abi atė­jo į „Sau­lės“ mo­kyk­lą. Ka­ro­li­na tu­rė­jo dar­bo su pro­jek­tais pa­tir­ties, įsi­trau­kė į mo­kyk­los ta­ry­bos veik­lą, drau­ge su ko­le­go­mis mąs­tė, ką pa­siū­ly­ti vy­riau­siems mo­ki­niams, kas bū­tų įdo­mu ir nau­din­ga. Ka­dan­gi Ka­ro­li­na yra is­to­ri­jos ba­ka­lau­rė, su­ti­ko mo­ky­ti is­to­ri­jos. Taip pra­si­dė­jo jos pe­da­go­gi­nis ke­lias. Vė­liau Stok­hol­mo uni­ver­si­te­te bai­gė pe­da­go­gi­kos iš­ly­gi­na­mą­sias stu­di­jas, dar vė­liau pra­dė­jo mo­ky­ti lie­tu­vių kal­bos bend­ro­jo la­vi­ni­mo mo­kyk­lo­se Šve­di­jo­je. Šiuo me­tu Ka­ro­li­na dės­to ir Stok­hol­mo uni­ver­si­te­te.

Yl­vos is­to­ri­ja

„Sau­lės“ mo­kyk­la skel­bia, jog lie­tu­vių kal­bos čia mo­ko­ma­si nuo 2 iki 70 me­tų… Sup­ran­ta­ma, jog tė­ve­lių at­ve­ža­mi vai­ku­čiai mo­ko­si lie­tu­vių kal­bos, bet sep­ty­nias­de­šim­ties? Ar ga­li bū­ti to­kių? Pa­si­ro­do, ga­li.

Yl­vos Skie­ros is­to­ri­ja nu­ste­bi­no ir nu­džiu­gi­no: ji čia mo­ko­si kal­bė­ti lie­tu­viš­kai ir jau ga­li su­si­kal­bė­ti, nors pa­ti yra šve­dė. Jai sep­ty­nias­de­šimt.

Pa­si­ro­do, jos vy­ro tė­vas Leo­nas – lie­tu­vis, iš­gy­ve­nęs skau­džią ka­ro pa­tir­tį, vo­kie­čių suim­tas, iš­vež­tas į Suo­mi­ją. Iš ten su ke­liais drau­gais pa­bė­gęs į Šve­di­ją. Į Lie­tu­vą grįž­ti ne­ga­lė­jo, su čia li­ku­sia šei­ma ne­be­su­si­ti­ko – ge­le­ži­nė už­dan­ga juos iš­sky­rė.

As­me­ni­nė nuo­tr.

Praė­jus ku­riam lai­kui Leo­nas ve­dė šve­dę, su­si­lau­kė dvie­jų sū­nų. Pa­tir­ta trau­ma ly­dė­jo vi­są gy­ve­ni­mą, apie Lie­tu­vą kal­bė­ti vi­sa­da bu­vo sun­ku. Ta­čiau jo sū­naus Hen­ri­ko ir mar­čios Yl­vos vai­kai aug­da­mi vis dau­giau klau­si­nė­da­vo apie Lie­tu­vą, jų smal­su­mas au­go. Vie­ną die­ną šei­ma iš­gir­do stul­bi­nan­čią ži­nią: į Lie­tu­vą at­vy­kęs drau­gas, ap­si­lan­kęs Plun­gė­je, su­ži­no­jo, jog pir­mo­ji tė­vo šei­ma iš­li­ko ir čia jie tu­ri du bro­lius.

„Ma­no vy­ras vi­są lai­ką gal­vo­jo , jog Lie­tu­vo­je ga­li bū­ti jo bro­lių, to­dėl džiaugs­mas bu­vo be­ri­bis, kai šią ži­nią su­ži­no­jo, – pri­si­me­na Yl­va. – De­ja, vie­nas bro­lis, Bro­nius, jau bu­vo mi­ręs. Grei­tai iš­si­ruo­šė­me į ke­lio­nę, Lie­tu­vo­je su­si­ti­ko­me vy­ro bro­lį An­ta­ną, vi­sus ar­ti­muo­sius ir la­bai no­rė­jo­me iš­mok­ti kal­bė­ti lie­tu­viš­kai.“

Ke­lio­nė­se ly­dė­da­vo ir ver­tė­jau­da­vo ge­ra Yl­vos drau­gė lie­tu­vė Li­lia Ba­ka­naus­kai­tė, dir­ban­ti „Sau­lės“ mo­kyk­lo­je nuo pat jos įkū­ri­mo. Ka­dan­gi Li­lia taip pat tu­ri gi­mi­nių Plun­gė­je, bu­vo leng­viau su­si­de­rin­ti va­sa­ros ke­lio­nes.

Pa­gar­ba vy­ro šak­nims

Yl­va su Hen­ri­ku tvir­tai nu­spren­dė mo­ky­tis lie­tu­vių kal­bos, kad ga­lė­tų su­si­šne­kė­ti su gi­mi­nė­mis Lie­tu­vo­je. Prieš 20 me­tų pa­mo­kos vyk­da­vo prie vir­tu­vi­nio sta­lo, Li­lia atei­da­vo į na­mus. Vė­liau du kal­bos kur­sus Yl­va bai­gė uni­ver­si­te­te, bet ten pa­kei­tė už­siė­mi­mų lai­ką ir bu­vo sun­ku pri­si­tai­ky­ti.

Prieš try­li­ka me­tų Yl­va iš­ly­dė­jo am­ži­ny­bėn Hen­ri­ką, ta­čiau už­si­de­gi­mas lie­tu­vių kal­bai ne­ge­so. Da­bar jau aš­tuo­ne­ri me­tai ji kas ant­rą sek­ma­die­nį lan­ko „Sau­lės“ mo­kyk­lą ir mo­ko­si lie­tu­viš­kai.

„Kai Hen­ri­kas mi­rė, gi­mi­nės Lie­tu­vo­je klau­sė, ar aš dar juos lan­ky­siu, ar at­va­žiuo­siu. Aš at­sa­kiau: – Kaip gi ki­taip? Jūs gi ma­no šei­ma.“

Yl­vos mo­ty­va­ci­ja – pa­gar­ba kal­bai ir ša­liai, ku­rio­je jos vy­ro šak­nys, vai­kai­čių pro­tė­viai. Yl­va vi­sa­da lan­ko­si „Sau­lės“ ren­gi­niuo­se, pa­tin­ka klau­sy­ti mu­zi­kos ir dai­nų. Kar­tą Plun­gė­je pa­te­ko į folk­lo­ro fes­ti­va­lį ir iš­gir­do dai­nų, me­lo­di­jų, pa­na­šių į šve­dų. Pak­laus­ta, ar sun­ku mo­ky­tis, Yl­va nu­si­šyp­so: sun­kiau­sia yra mo­ky­tis links­nius, ta­čiau lan­ky­da­ma mo­kyk­lą, pa­de­da­ma Li­lios ir pui­kios kny­ge­lės „Po tru­pu­tį“, po tru­pu­tį ei­na pa­ži­ni­mo ke­liu. Juk ne­svar­bu, kiek tau me­tų, svar­bu no­ras ir mo­ty­va­ci­ja.