Andriaus Kuzmicko asmeninio albumo nuotr.

Šiandien kalbiname dar vieną kūrybingą, bet kartu labai žemišką asmenybę. Andrius Kuzmickas savo fotografijomis žavi ne vieną gamtos mylėtoją. Jo darytose nuotraukose užfiksuoti realistiški gamtos vaizdai, bet netrūksta ir mistikos. Andrių aistra gamtai ir fotografijai paskatino visiškai kitaip pažvelgti į pasaulį.

Tad skaitytojų dėmesiui – interviu su A. Kuzmicku apie pomėgį fotografuoti, šeimą ir gyvenimą Plungėje.

– Andriau, papasakokite plačiau apie save.

– Pagal profesiją esu verslo organizatorius. Bet niekada nebuvau geras verslininkas. Lengviau yra nupirkti nei parduoti. Šiuo metu dirbu LHM įmonėje vyr. sandėlininku. O fotografija mano gyvenime atsirado jau seniai. Mano tėvas fotografavo, bet tais laikais fotografija buvo kitokia. Aš pats vaikystėje buvau tik čiupinėjęs fotoaparatą, ir tiek.

Esu savamokslis šioje srityje. Kai nusipirkau fotoaparatą, iškilo klausimas, ką su juo įamžinti. Kadangi visada mėgau gamtą, vaikystę praleidau pas močiutę vienkiemyje, tarp miškų ir laukų, augant pamažu atsirado noras išvysti ir sužinoti daugiau.

Pamatęs fotografo Mariaus Čepulio interviu televizijos laidoje pamaniau – kaip šaunu. Ir nutariau pats išbandyti šią sritį, o pabandęs užsikabinau. Iš pradžių fotografavau užsienyje. Keletas mano darbų pakliuvo į knygas, vieną kitą darbą esu pardavęs.

Ateityje planuoju surengti parodą. Bet noriu įsitikinti, kad nuotraukos tikrai vertos dėmesio. Aš dar kažkodėl stabdau save.

– Esate kilęs iš Zarasų. Kaip atsidūrėte Žemaitijoje, Plungėje?

– Kurį laiką su šeima gyvenau Anglijoje, dirbau statybų sferoje. Augant sūnui atsirado noras grįžti į gimtinę. Šalis juk svetima. Nors angliškai mes jau kalbėjome puikiai, buvome prisitaikę, bet vis tiek jautėmės emigrantais. Taigi po septynerių metų emigracijoje žmona Simona kartą man tarė: „Vykstam namo…“ O aš seniai to norėjau, tik bijojau pasakyti. Tada iškilo klausimas, kur važiuosime. Nusprendėme surizikuoti ir įsikurti Simonos gimtinėje.

Gyvenome Londone, arti centro, tad viską daryti užtrukdavo ilgai. Į darbą ir iš darbo važiuoti reikėdavo mažiausiai valandą. Galvojome, gal reikėtų kraustytis į Vilnių ar Kauną, kur būtų daugiau galimybių, bet nelabai norėjosi vėl tokio didelio tempo. Nusprendėme įsikurti Plungėje. Ir labai dėl to džiaugiuosi.

Gyvendamas svetur prapleti akiratį ir pamatai pasaulį kitomis akimis. Bet namai yra namai.

– Kaip Jūsų šeima prisitaikė sugrįžusi?

– Plungėje įsitvirtinome, žmona dirba Specialiojo ugdymo centre ergoterapeute, aš, kaip minėjau, vyr. sandėlininku LHM įmonėje.

Žemaičiai yra šiurkštoki žmonės, tiesmukesni. Netyčia tave gali pastumti ir neatsiprašyti. Iš pradžių buvo sunku, bet paskui pripratau. Nors keliaudami pastebėjome, kad kitose šalyse to irgi pasitaiko. Šiaip greitai adaptavomės, nes tai gimtoji šalis. O visa kita vyko visai sklandžiai.

Andriaus Kuzmicko asmeninio albumo nuotr.

– Ar mėgstate fotografuoti Žemaitiją?

– Fotografuoju ją labai daug. Ypač pamėgau aukštapelkes. Aukštasis tyras, Reiskių tyras – labai gražios vietos. Kartais nuvykstu ir į Latviją.

Pamenu, Anglijoje traukiniu važiuodavau toli nuo Londono. Buvau suradęs nuostabią vietą – didžiulis laukas, pilnas violetinių viržių ir tvenkinių, su besiganančiais laukiniais arkliais. Parodyti tikro gamtos stebuklo buvau ten nusivežęs ir besilaukiančią Simoną.

Tenai gyvena lėlių populiacija. Šio paukščio skleidžiamas garsas ypatingas – griežia kaip žiogas, vabzdžius gaudo naktį. Visada svajojau nufotografuoti lėlį. Vieną gražų rytą šis paukštis pakibo maždaug du metrai virš mano galvos. Žinoma, nufotografuoti nepavyko. Na, va, pagalvojau, mano svajonė nuskrido pro šalį (juokiasi – aut.).

Dar turiu svajonę nufotografuoti juodakaklius narus. Jų balsas man kažkoks mistiškas – pirmapradis. Stovi anksti ryte, saulei bekylant, prie rūku užsiklojusio ežero ir pasigirsta juodakaklio naro klyksmas, ataidintis iš tolimų miškų, – tai kažkas nerealaus.

– Į fotografavimo keliones vykstate vienas ar su šeima?

– Vis bandau prisivilioti žmoną, bet nelabai pavyksta. Jai irgi patinka gamta, tačiau pritrūksta laiko, atsiranda kitų reikalų. Žinoma, ji nepyksta, kad fotografuoju gamtą, kol tai neatima daug laiko iš šeimos.

Norint kokybiškai padaryti, geriau vienam važiuoti. Nes kiekvienas papildomas žmogus yra kliūtis ir gali būti lengvai pastebėtas gyvūnų, paukščių.

Andriaus Kuzmicko asmeninio albumo nuotr.

– O ar bandėte fotografuoti žmones? Ar negalvojate pereiti prie proginių fotosesijų?

– Bandžiau, bet tai ne man. Reikia turėti gerų bendravimo įgūdžių, išmanyti psichologiją. O ir konkurencija šioje srityje didžiulė. Mane labiau traukia gamta.

Šiuo metu mėgstu fotografuoti vandens paukščius. Tam naudoju plaukiojančią slėptuvę. Manau, šiose apylinkėse esu vienintelis, kuris pasitelkia tokią slėptuvę į pagalbą.

– Papasakokite plačiau, kaip vyksta fotografavimo procesas?

– Rengiesi neperšlampantį kostiumą ir lendi į vandenį. Nesvarbu, koks oras – šilta ar šalta. Lauki valandą, dvi. Jeigu nori ypatingų vaizdų, reikia tai daryti pavasarį. Tada vanduo dar būna šaltas, išbūni porą valandų ir išlipi kalendamas dantimis ir, jei nusišypsojo sėkmė, – su pagautu geru kadru. Žinoma, kartais neužtenka poros valandų. O svajonių fotografijai padaryti gali prireikti net keleto metų.

Andriaus Kuzmicko asmeninio albumo nuotr.

– Kodėl būtent paukščiai jus traukia?

– Paukštis yra paukštis. Jis arba tupi, arba skrenda, arba čiulba. Jeigu nori gyvo, gero, emocingo kadro, reikia tikrai pasistengti.

Pagaut gerą kranklių kadrą mėginau trejus metus. Nors daug kam šis paukštis nėra gražus, tačiau jis labai protingas, jo elgsena labai skiriasi nuo kitų paukščių.

Norėjau nufotografuoti, kaip du krankliai kalbasi vienas su kitu. Tai gana reta pamatyti mums, bet dažnas reiškinys jiems. Bet pritrūkus vienos sekundės, kitas kranklys nusisuko. Išėjo, kaip išėjo.

Arba pavasarį, kai grįžta gervės ir prasideda jų poravimosi metas. Kaip grakščiai jos tada šoka. Įsivaizduokite, kokia būtų stebuklinga užfiksuota akimirka – šokančios gervės sningant.

Tokios gamtos akimirkos lieka tavo atmintyje, kažkur giliai. Net nemoku perteikti žodžiais. Nežinau, kodėl pelėda laikoma mokslo ir žinių simboliu. Ji yra kvailas paukštis, o visi varniniai paukščiai yra intelektualūs: kovarniai, varnos, varnėnai, krankliai.

Beje, man reikėjo išmokti atpažinti paukščių rūšis ir išsiaiškinti, kur juos galima rasti. Pradėjau mokytis atskirti kiekvieno paukščio skleidžiamus garsus. Per aštuonerius metus visai neblogai įgudau.

Andriaus Kuzmicko asmeninio albumo nuotr.

– Ir pabaigai: ko norėtumėte palinkėti mūsų skaitytojams?

– Linkiu pažinti gamtą. Tik pažinę pradėsime ja džiaugtis, ją mylėti ir, svarbiausia, saugoti. Rekomenduoju važiuoti pailsėti į gamtą ir ją pačią pajausti.

Mes gamtai nereikalingi, o gamta reikalinga mums. Mes išnyksime be gamtos, o gamta be mūsų susitvarkys labai greit. Gaila, kad šiuolaikiniai žmonės, gyvenantys miestuose, yra atitrūkę nuo gamtos. Bet džiugu, kad pamažu jaunos šeimos grįžta į kaimus ir suranda ten įvairiausios veiklos.