Sauliaus Narkaus nuotr.

Sek­ma­die­nį mi­nė­si­me Tarp­tau­ti­nę mo­ky­to­jų die­ną. Ži­no­ma, mo­ki­nių gė­lės, svei­ki­ni­mo žo­džiai vi­siems Lie­tu­vos pe­da­go­gams bus skir­ti penk­ta­die­nį. O mes, tęs­da­mi sa­vo tra­di­ci­ją, pri­sta­to­me jums jau­ną Plun­gės „Sau­lės“ gim­na­zi­jos fi­zi­nio la­vi­ni­mo mo­ky­to­ją And­rių Mo­tu­žį. Įdo­mu tai, jog apie pe­da­go­go dar­bą net ne­gal­vo­jęs And­rius po še­še­rių me­tų dar­bo mo­ky­to­ju sa­ko, kad jei ga­lė­tų, vėl rink­tų­si tą pa­tį ke­lią.

Pe­da­go­gi­ka – pa­do­va­no­ta ga­li­my­bė
Bai­gęs stu­di­jas Lie­tu­vos spor­to uni­ver­si­te­te A. Mo­tu­žis grį­žo į gim­tą­ją Plun­gę ir Spor­to ir rek­rea­ci­jos cent­re pra­dė­jo dirb­ti krep­ši­nio tre­ne­riu ir va­do­vo pa­va­duo­to­ju. Ka­dan­gi lik­da­vo lais­vo lai­ko, ėmė­si ir mo­ky­to­jau­ti tuo­me­ti­nė­je „Bab­run­go“ pro­gim­na­zi­jo­je ne vi­su eta­tu. Tuo me­tu And­rius bu­vo jau­niau­sias pe­da­go­gas ra­jo­ne. Po dve­jų me­tų A. Mo­tu­žis dar­bą pra­dė­jo „Sau­lės“ gim­na­zi­jo­je, ku­rią pa­ts bai­gė. Šie moks­lo me­tai mo­ky­to­jui jau sep­tin­tie­ji.

Plun­giš­kis pa­sa­ko­jo, kad Spor­to uni­ver­si­te­te jis pra­dė­jo stu­di­juo­ti tre­ni­ra­vi­mo sis­te­mas, pa­si­rin­ko krep­ši­nį, nes ir pa­ts šia spor­to ša­ka už­siė­mė nuo aš­tuo­ne­rių me­tų iki iš­va­žia­vo stu­di­juo­ti. Apie pe­da­go­go dar­bą ar pe­da­go­gi­kos stu­di­jas net ne­gal­vo­jo. Bet, kaip sa­ko­ma, gy­ve­ni­mas pa­do­va­no­jo šią pro­gą. „Po pir­mo kur­so bu­vo įves­ta nau­jo­vė, kad prie pir­mi­nės spe­cia­ly­bės dar ga­lė­jo­me rink­tis pe­da­go­gi­ką. Su­si­rin­ko gal 30–40 stu­den­tų. Tai­gi bai­gę tu­rė­jo­me jau dvi spe­cia­ly­bes. Mo­ky­to­ju bū­ti net ne­pla­na­vau, čia tie­siog pa­si­se­kė. Ir ne­si­gai­liu, ga­li­ma sa­ky­ti, net džiau­giuo­si, išė­jo dar ge­riau, nei ti­kė­jau­si. Man pa­tin­ka bū­ti mo­ky­to­ju“, – pa­sa­ko­jo And­rius.

Sauliaus Narkaus nuotr.

Per še­še­rius me­tus A. Mo­tu­žis pa­dir­bė­jo ir su 5–8 kla­sių mo­ki­niais, ir su vy­res­niais, tad pa­si­tei­ra­vo­me, ar di­de­lis skir­tu­mas. „Ži­no­ma, kad yra skir­tu­mas. Gim­na­zi­jo­je vai­kai jau la­biau su­bren­dę, bet ir dau­giau sa­vų pa­gei­da­vi­mų tu­ri. Bet leng­viau dirb­ti gim­na­zi­jo­je nei pro­gim­na­zi­jo­je. Ten ma­žes­ni vai­kai, juos la­biau val­dy­ti rei­kia, o čia yra sis­te­ma, mo­ki­niai la­bai ge­rai ži­no, kas bus pa­mo­ko­je“, – da­li­jo­si pa­tir­ti­mi mo­ky­to­jas.

Iš mo­ki­nio į ko­le­gą
Kaip ir mi­nė­ta, And­rius pa­ts yra bai­gęs „Sau­lės“ gim­na­zi­ją. Bu­vo įdo­mu su­ži­no­ti, ar ne­bu­vo keis­ta atei­ti dirb­ti į mo­kyk­lą, ku­rią pa­ts bai­gė, o bu­vę mo­ky­to­jai ta­po ko­le­go­mis?

„Aiš­ku, kad keis­ta. Ma­no kla­sės va­do­vė bu­vo Vil­ma Šid­laus­kie­nė. Kai pra­dė­jau dirb­ti, ga­vau auk­lė­ja­mą­ją kla­sę. Tai šiemet iš­lei­dau sa­vo pir­muo­sius auk­lė­ti­nius. Kar­tu su ma­ni­mi auk­lė­ti­nius iš­lei­do ir V. Šid­laus­kie­nė. Per iš­leis­tu­ves sa­vo auk­lė­ti­niams sa­kiau, kad ly­giai prieš de­šimt me­tų sto­vė­jau jų vie­to­je ir ma­no kal­bą ta­da sa­kė V. Šid­laus­kie­nė. Vis­kas taip ap­si­su­ko. Pra­dė­jus mo­ky­tis gim­na­zi­jo­je dar bu­vo pa­si­ren­ka­mie­ji da­ly­kai, tai aš bu­vau pa­si­rin­kęs krep­ši­nį pas Eu­ge­ni­jų Ti­mo­fe­je­vą. Da­bar esa­me ko­le­gos“, – įspū­džiais da­li­jo­si pe­da­go­gas.

Už­ko­duo­ta ge­nuo­se
Ne­ra­ga­vęs pe­da­go­go duo­nos tur­būt ne­sup­ras, leng­vas tas dar­bas ar ne. O kal­bant apie fi­zi­nio la­vi­ni­mo pa­mo­kas iš­vis ga­li­ma įsi­vaiz­duo­ti, jog bū­ti šios sri­ties mo­ky­to­ju la­bai pa­pras­ta, juk ne­rei­kia ruoš­tis kiek­vie­nai pa­mo­kai, tai­sy­ti na­mų dar­bų… „Vis tiek tu­ri ap­gal­vo­ti, ką da­ry­si. Ban­dai ką nors nau­jo su­gal­vo­ti, ką nors nau­jo įves­ti, su­do­min­ti mo­ki­nius. Nors ir ga­li at­ro­dy­ti, kad fi­zi­nio la­vi­ni­mo pa­mo­ka – mo­ki­nių mėgs­ta­miau­sia, ta­čiau ne vi­siems ji mie­la. Atei­na pa­si­ruo­šę pra­šy­mus at­leis­ti nuo pa­mo­kos. Ta­čiau, kai pa­ts moks­lus esi bai­gęs tik prieš de­šimt me­tų, tie pa­si­tei­si­ni­mai at­ro­do juo­kin­gai. Juk tie triu­kai ži­no­mi, o kai pa­sa­kai, pra­si­de­da fan­ta­zi­jos. Bet gim­na­zi­jo­je lyg ir su­si­tvar­ko­me su tuo, gal kar­tais ir pri­si­bi­jo, nes grei­tai ga­li už­si­dirb­ti dve­je­tą. Aš mėgs­tu pa­ra­šy­ti“, – at­vi­ra­vo A. Mo­tu­žis.

Tie­sa, And­rius su­ti­ko, kad bū­ti fi­zi­nio la­vi­ni­mo mo­ky­to­ju tik­rai leng­viau nei fi­zi­kos, ma­te­ma­ti­kos ar ki­tų da­ly­kų, bet… Jo įsi­ti­ki­ni­mu, kad ir ko­kio da­ly­ko mo­ky­to­ju bū­tum, rei­kia ir pa­šau­ki­mo. „Da­bar pra­dė­jau gal­vo­ti, kad ma­ny­je gal kaž­koks mo­ky­to­jo ge­nas yra. Ma­no mo­čiu­tė – mo­ky­to­ja, ma­ma – mo­ky­to­ja, aš – mo­ky­to­jas. Ma­tyt, mes no­ri­me kaž­ką mo­ky­ti“, – pu­siau juo­kais, pu­siau rim­tai kal­bė­jo pa­šne­ko­vas.

Griež­tas ir tei­sin­gas
Kaž­ka­da ir pa­tys bu­vo­me mo­ki­niai, tad pui­kiai ži­no­me, jog vie­niems mo­ky­to­jams pa­vyks­ta ras­ti bend­rą kal­bą su mo­ki­niais, ki­tiems bū­na sun­kiau, vie­nus mo­ky­to­jus mėgs­ta, ki­tus – ne­la­bai. O koks mo­ky­to­jas yra And­rius jo pa­ties aki­mis?

„Sa­ky­čiau, kad esu prie tų griež­tų­jų, bet vi­sa­da są­ži­nin­gas su vai­kais. Jei vie­nas są­ži­nin­gai lan­ko pa­mo­kas vi­sus me­tus, o ki­tas atei­na tik kar­tais, ne­ga­li bū­ti ly­gios są­ly­gos. Pa­vyz­džiui, kal­bant apie nor­ma­ty­vus, ne vi­si ga­li juos įvyk­dy­ti, ta­čiau jei ma­tau, kad mo­ki­nys sten­gia­si, ban­do, tik­rai ne­ma­žin­siu pa­žy­mio. Ži­no­ma, tai, kad bū­siu griež­tas, bet tei­sin­gas, atė­jo ne su pir­ma die­na, tai at­si­ra­do pa­laips­niui, bet su vai­kais tu­riu ge­rus san­ty­kius. Aiš­ku, pa­de­da ir tas fak­tas, kad esu jau­nas, dar tu­riu ry­šį ir juos su­pran­tu. Dar su­pran­tu jų juo­ke­lius, jų no­rus. Pas ma­ne links­ma, bet tu­ri bū­ti ir tvar­ka. Vi­sa­da mo­ki­niams sa­kau: „Jei pro­tin­gai elg­si­tės, vis­kas bus pa­pras­ta. Jei kvai­lio­si­te, bus ki­ta kal­ba. Gal kar­tais ir at­ro­do, kad spor­ta­vi­mas ant ki­li­mė­lio su ma­žo­mis per­trau­kė­lė­mis – baus­mė, bet čia la­biau mo­ki­nių ener­gi­jai su­kont­ro­liuo­ti. Ma­no tiks­las, kad mo­ki­niai no­rė­tų atei­ti spor­tuo­ti, kad atė­ję po ma­te­ma­ti­kos ar fi­zi­kos pa­spor­tuo­tų, nu­leis­tų ga­rą, kad sma­giai pra­leis­tų lai­ką“, – kal­bė­jo pe­da­go­gas. O kai pa­sie­kia­mas re­zul­ta­tas, džiu­gu ir mo­ki­niams, ir mo­ky­to­jui.

„Vėl ei­čiau dirb­ti į mo­kyk­lą“
Pak­laus­tas, ar, įgi­jęs šio­kios to­kios mo­ky­to­ja­vi­mo pa­tir­ties, tu­rė­jęs auk­lė­ja­mą­ją kla­sę, dir­bęs ir su jau­nes­niais, ir vy­res­niais mo­ki­niais, tu­rė­da­mas ga­li­my­bę at­suk­ti lai­ką at­gal vėl ženg­tų tuo pa­čiu ke­liu, A. Mo­tu­žis il­gai ne­gal­vo­jęs at­sa­kė: „Jei ga­lė­čiau rink­tis, vėl ei­čiau dirb­ti į mo­kyk­lą.“

Ka­dan­gi jau vi­sai ne­tru­kus pe­da­go­gai mi­nės sa­vo pro­fe­si­nę šven­tę, ne­ga­lė­jo­me at­si­svei­kin­ti neiš­gir­dę jau­no pe­da­go­go pa­lin­kė­ji­mo ko­le­goms. „Kad vis­kas vyk­tų links­mai, kad pa­mo­kos vyk­tų su nuo­tai­ka, kad ne­bū­tų įtam­pos, kad vei­duo­se bū­tų tik šyp­se­nos“, – And­riaus nuo­mo­ne, tai pa­pras­tos gy­ve­ni­mo tie­sos.