Linos RUIBIENĖS nuotr.

Rietaviškis Tadas Česnauskas – talentingas trimitininkas, pasiekęs įspūdingų karjeros aukštumų. Po 18 metų, praleistų Vilniuje, su šeima nusprendė žengti tvirtą žingsnį svajonės link ir sugrįžo gyventi į gimtinę. Muzikantas šiuo metu dirba Rietavo Mykolo Kleopo Oginskio meno mokykloje, su žmona puoselėja daržą, augina vištas ir tikina, kad gyvena svajonių gyvenimą.

Pažintis su žmona per muziką
2000 metais T. Česnauskas baigė Rietavo muzikos mokyklą – mokytojo Algimanto Krėpštos trimito klasę. Tais pačiais metais, baigęs 8-ias klases, išvyko mokytis į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją pas Virgilijų Nemaniūną.

„Konservatorijoje susipažinau su būsima savo žmona Oksana iš Telšių rajono, kuri tuo metu mokėsi chorinio dirigavimo skyriuje. Baigęs mokslus Klaipėdoje, nusprendžiau trimito specialybės žinias gilinti Vilniuje, įstojau į Muzikos ir teatro akademiją, į Adomo Kontauto kursą. Įdomu tai, kad mano dėstytojas A. Kontautas buvo vienas iš pirmųjų V. Nemaniūno mokinių“, – kalbėjo rietaviškis.

Tadui išvykus studijuoti į Vilnių, Oksana liko uostamiestyje, įstojo į Klaipėdos universiteto Menų fakultetą – į chorinį dirigavimą. Jųdviejų draugystė nutrūko. Studijuojant antrame kurse, T. Česnauską pastebėjo Valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“, vadovaujamas Romo Balčiūno, ir pakvietė talentingą muzikantą dirbti kartu.

2009 metais buvo paskelbtas konkursas į Lietuvos kariuomenės Gedimino štabo bataliono orkestrą. Šį orkestrą dauguma vadina prezidentiniu, kadangi jis groja įvairių susitikimų, prezidentų priėmimo iškilmėse. Kad pakliūtų į šį orkestrą, T. Česnauskas turėjo pasitikrinti sveikatą, tris mėnesius atlikti bazinius mokymus miškuose ir tik tada pretenduoti į laisvą vietą.

Kaip tik tuo metu rietaviškis buvo baigęs bakalauro studijas ir įstojo į magistrą. Pavyko suderinti mokslus ir sklandžiai įsilieti į karinį orkestrą.

Sustyguotą gyvenimą išmainė į nežinią
Rietaviškis įsitikinęs, kad visiems gyvenimo įvykiams yra paaiškinimas ir niekas nenutinka šiaip sau. Įsiliejęs į karinę aplinką ir savo kailiu pajutęs, kas yra disciplina bei drausmė, pašnekovas atnaujino pažintį su buvusia savo studijų drauge Oksana.

„Ji gyveno Klaipėdoje, o aš Vilniuje. Bendravome nuotoliniu būdu, vėliau pradėjome vienas pas kitą važinėtis. Mūsų neišgąsdino net skiriantis kelių šimtų kilometrų atstumas. Po metus trukusios draugystės pasipiršau ir 2011 metais Rietavo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje susituokėme. Žmona atsikraustė pas mane į Vilnių ir pradėjome bendrą gyvenimą.“

Dar studijuodama Oksana dirbo Klaipėdos muzikiniame teatre, o persikėlus į Vilnių muzika liko užmarštyje. Prieš 12 metų Česnauskų šeimoje gimė pirmagimė Lėja, o prieš 7 metus – sūnus Lukas.

Linos RUIBIENĖS nuotr.

Paauginusi atžalas moteris save atrado pardavimų srityje. Ne kartą buvo išrinkta ir apdovanota kaip geriausia pardavimų vadybininkė, vienu metu teko vadovauti net trims padaliniams ir kolektyvams. Ir čia, kaip juokavo T. Česnauskas, jai itin pravertė chorinio dirigavimo specialybė.

Pašnekovas darbų stygiumi taip pat nesiskundė, 13 metų dirbo Lietuvos kariuomenės orkestre ir Vilniaus Algirdo muzikos mokykloje trimito mokytoju. Įgijo vyr. seržanto specialisto laipsnį. Rodos, viskas klojosi neįtikėtinai gerai, bet Vilniuje Česnauskai jautėsi vieniši, trūko artimųjų, o galiausiai visas kortas sumaišė prasidėjęs karantinas.

„Rodos, Vilnius – tikras galimybių miestas, nieko netrūksta, visko yra, ko tik geidžia širdis. Bet mes su žmona net pietauti važiuodavome į užmiestį, norėjosi ramybės, žalumos. Per karantiną daug laiko su šeima praleidome gamtoje, tuo pačiu metu leidomės į sodybos ar namo užmiestyje paieškas. Net į Širvintų rajoną buvom nusibeldę. Žmonės nustebę klausinėdavo – ką jūs čia veiksite, kodėl nesidairote būsto savo gimtinėje“, – kalbėjo pašnekovas.

Nesigaili dėl kardinalių gyvenimo pokyčių
T. Česnauskas pasakojo, kad jeigu vieną dieną kas būtų jo paklausęs, ar sutiktų iš Vilniaus keltis gyventi kitur, būtų atsakęs neigiamai. Abu su žmona motyvavo mėgiamas darbas ir geri atlyginimai. Tiesa, Oksana visada svajojo gyventi užmiestyje, net ir šeimai įsikūrus erdviame bute ji tikino, kad čia ilgai negyvens.

Kartą su šeima atvykęs pasisvečiuoti pas uošvius, T. Česnauskas ryte atsikėlęs ir prieš akis pamatęs nuostabią gamtą suprato, kad šitaip norėtų ir pats gyventi: mažame miestelyje, kur vaikai gali patys nueiti ir pareiti iš mokyklos bei būrelių, kur gatvėse nėra automobilių kamščių, o artimieji – pasiekiami ranka.

„Išvydome skelbimą, kad Rietave parduodamas namas, ir nieko nelaukę nuvykome apžiūrėti. Nebuvo jis labai įspūdingas, bet su dideliu kiemu. Žmona iškart pasakė – viskas nuostabu. Šeima į Rietavą persikėlė gyventi 2021 metų gruodį, o aš tik 2022 metų spalio mėnesį. Nes tais metais prasidėjo karas Ukrainoje, o aš, turėdamas vyr. seržanto specialisto laipsnį, turėjau paklusti ministro paskelbtam įsakymui niekur neišvykti“, – pasakojo rietaviškis.

Bet parašęs prašymą ir įveikęs didelius sunkumus galiausiai T. Česnauskas gavo leidimą kraustytis į Rietavą. Sutuoktinė 2023 metais pradėjo dirbti Rietavo lopšelyje-darželyje auklėtojos padėjėja. Darželio direktorė Stefa Steponavičiutė iškart pastebėjo Oksanos gabumus dirbti su vaikais, todėl paskatino studijuoti ir įgyti pedagogo kvalifikaciją.

Linos RUIBIENĖS nuotr.

T. Česnauskas nuo tų pačių 2023-ųjų dirba Rietavo M. K. Oginskio meno mokykloje varinių pučiamųjų mokytoju, taip pat Klaipėdos koncertų salės varinių pučiamųjų „Brass“ kvintete, o nuo pernai – ir Karinių jūrų pajėgų orkestre.

O ar kada nepasigailėjo sostinę išmainę į nedidelį Žemaitijos miestą? Pašnekovas teigia, kad tokių minčių niekada nebuvo, nes, anot jo, savame krašte ir oras kvepia skaniau, ir medžiai žalesni, ir gyvenimas teka kitokia vaga.