Jurgitos NAGLIENĖS nuotr.

Vieno kūrinio galerija trečiadienį pakvietė apžiūrėti neįprastą parodą – keturių jaunųjų menininkių sumanytą ekspoziciją, kuri kavos baro „ExLibris“ vitrinoje, Senamiesčio aikštėje, eksponuota vos 24-ias valandas.

Paklaustas, kodėl parodai skirta tik tiek laiko, galerijos įkūrėjas Tomas Danilevičius kalbėjo, kad tą padiktavo galerijos užimtumas. Be to, atsižvelgta į tai, kad paprastai kūriniai daugiausiai dėmesio sulaukia parodos atidarymo dieną, tad 24-ių valandų ekspozicijai apžiūrėti – pakankamai. „Ypač turint omeny Plungės mastelius ir tempus“, – juokavo menininkas ir galerininkas.

Į parodos pristatymą atvykusios jaunosios menininkės pasakojo studijuojančios Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto magistrantūroje. Nors jų pasirinktos specializacijos – skirtingos, jas visas sujungė Juozo Laivio dėstomas kursas apie objekto meną.

Pasirodo, parodoje eksponuoti keturi objektai bendros temos ar idėjos neturi. Kaip sakė jaunosios menininkės, juos vienija paskaitų metu tarp jų keturių užsimezgusi bendrystė. O J. Laivys pridūrė, kad bendras ir parodos žanras – objekto menas.

„Pirmi metai Telšiuose skaitau paskaitą apie objekto meną. Studentai gauna užduotis eksperimentuoti su objektais, kurie jiems pasirodo verti dėmesio. Šioje parodoje ir matome švarų objekto meną – ne pačio menininko sukurtus dirbinius, o jo pasirinktus objektus. Dėl tam tikrų gyvenimiškų peripetijų ar kažkokių nuotykių studentės išskyrė tą objektą iš kitų ir eksponuoja parodoje, tokiu būdu ištransliuodamos tam tikrą žinutę“, – teigė J. Laivys.

O kokie nuotykiai ir nutikimai slypi už keturių magistrančių pasirinktų eksponuoti objektų?

Viktorija Mielenė prisiminė pajūryje sykį nusipirkusi kepurėlę nuo saulės, ant kurios puikavosi prekinis ženklas, pamėgžiojantis garsųjį NIKE. Viktorija Vieno kūrinio galerijoje eksponavo mėlynas šlepetes, ant kurių atspaustas iš pirmo žvilgsnio lyg FILA, bet gal labiau FLA ar FAILA. Šis objektas iš pradžių atrodo juokingas, bet kuo ilgiau žiūri, tuo rimtesni klausimai kyla. Kas yra autentiškumas? Kada pakanka būti „panašiam į“? Ir ar logotipas tikrai apibrėžia vertę?

Dominyka Grigaitė siuvinėjimo lankeliu apjuostoje drobės skiautėje įrėmino kraujo lašą. Jį pamačius taip pat kyla begalės klausimų. Mergina sakė savo magistriniame darbe nagrinėjanti aukos ir agresoriaus temą. Gilinantis į ją gimė mintis paeksperimentuoti su kraujo vaizdavimu, mat kraujo vaizdinys dažnam asocijuojasi su grėsme.

Veronika Mickutė į objekto meno žanrą pasirinko žiūrėti per žaidimo prizmę. Parodoje ji eksponavo gana netikėtą objektą – plastikinį krabą, kuris neaišku kada ir kokiomis aplinkybėmis atsidūrė jos namuose. Gal buvo padovanotas dar vaikystėje ir iki šiol kažkodėl yra saugomas, nors nėra nei išvaizdus, nei reikalingas. Juk kiekvienas savo namuose turime tokių daiktų, kurie giliai įleidžia šaknis į mūsų kasdienybę ir apauga įvairiomis istorijomis.

Žaidimo alegorija užkoduota ir ketvirtajame objekte – miniatiūriniame kube, sudarytame iš kelių dalių. Iš pirmo žvilgsnio šis objektas panašus į dėlionę, kuriai sudėlioti reikia pasitelkti logiką, tačiau iš tiesų jis nereikalauja jokių pastangų ir egzistuoja veikiau kaip interjero detalė, apgaudamas stebinčiojo akį.

J. Laivys džiaugėsi studenčių pasirinkimais parodoje eksponuoti šiuos objektus, už kurių kiekvieno slypi daugybė prasmių. Kurias prasmes įžiūrėjo spėję pamatyti parodą, žino tik patys žiūrėtojai. Tuo tarpu J. Laivys ir T. Danilevičius kviečia visus į meną žiūrėti paprasčiau.

„Nebūtinai paroda turi turėti rėmėjus, kuratorius ar kažkokią bendrą temą. Kūrinius gali vienyti ir vien tik žanras. Reikia keisti nusistovėjusias nuostatas. Kodėl negali kažką sukūręs tiesiog pasidalinti tuo su pasauliu? Ir mes dalinamės čia tuo, ką atradom bendraudami pusmetį ir kalbėdami apie objekto meną. Tokie kultūriniai mainai yra visiškai išnykę iš kultūros lauko. Dabar yra tik projektai, kryptys, mecenatai, intensijos. Dažnai į meną žiūrime per daug rimtai, užuot demonstravę tą, ką sukūrėme, ir džiaugęsi kitų kūryba“, – įsitikinęs J. Laivys.