Nuotrauka iš pamatyklietuvoje.lt.

Platelių apylinkėse telkšo nedidelis, bet paslaptingas ežeras – Piktežeris. Tai vieta, kur gamta kalba tyliai, o žmogaus vaizduotė ima veikti stipriau nei įprastai. Ežero vanduo, ypač vakarais, atrodo toks tamsus ir gilus, tarsi saugotų gelmėse paslėptą paslaptį. Baugumas kyla ir žiūrint į užpelkėjusį, retais ir skurdžiais augalais apaugusį, liulantį ežero krantą.

Pasakojimą apie nuo žmonių akių pasislėpusį Piktežerį pradėjome šiek tiek mistifikuotai, remdamiesi emocijomis, kilusiomis stovint ant nedidelio vandens telkinio kranto. O specialistų žiniomis, šis ežeriukas susidarė ištirpus ledo luistui.

Piktežeris – beveik apvalios formos ežeras Plungės rajone, pietvakarinėje Platelių ežero pakrantėje. Rytuose ir pietuose jungiasi siauromis protakėlėmis su netoliese esančiomis Platelių ežero įlankomis. Į pietryčius prasideda Auksalės pusiasalis. Iš vakarų pusės Skarbo kalnas, netoliese – Pelkos duobė, apie 500 m į pietus nuo Piktežerio – Kumelkaktė.

Prie pat ežero auga svyruoklinės viksvos, toliau nuo vandens – plynė, apaugusi kelių rūšių kiminais, liūnsargiais, spanguolių krūmeliais. Atrodo, kad išsigandę vandens gelmės piktumo toliau nuo jos rūsčios akies spruko ir miško medžiai.

Ežero, kurio ilgis ir plotis maždaug vienodi – 0,19 km, gylis tikrai įspūdingas ir vietomis siekia net 16 m. Kad ežeras nėra draugiškas, byloja ir jo pavadinimas. Ne veltui Piktežeris apipintas legendomis. Vieni pasakoja apie jo dugne slypinčias paslaptis, kiti – apie keistus garsus ir bauginantį jausmą, kad prie jo esi ne vienas.

Nuotrauka iš shutterstock.com.

Pagal surinktus senų žmonių pasakojimus, čia paskendęs ne vienas kryžiuotis, o jų neramios vėlės vilioja liūno glėbin pavienius keleivius.

Kita legenda pasakoja, kad kadaise šiose apylinkėse gyveno žiauri karalienė. Velykų naktį ji savo šeimą išsiuntė į bažnyčią. Pati likusi namuose kepė pyragus, kad nereikėtų jais dalintis su namiškiais. Pikta ir godi buvo karalienė, gailėjo net valgio. Už tą godumą, kaip byloja iš kartos į kartą einantis pasakojimas, Dievas ją ir nubaudė – paskandino karalienę su visa jos pilimi. Iš bažnyčios grįžusi šeima rūmų vietoje rado tik gilią duobę.

Nuotrauka iš Žemaitijos nacionalinio parko interneto svetainės.

O galbūt ežero piktumas ir pavadinimas kilęs iš istorijos apie lobius. Kartą žmogus norėjęs iškasti miške paslėptus pinigus ir šventus dalykus. Prie jo priėjo vyras ir prašo: „Palik, nekask.“ Žmogelis, žinoma, nepaklausė. Jam parėjus namo, netikėtai ėmė sirgti visi vaikai. Nežinodamas, ką daryti, tėvas nuėjo pas kleboną klausti patarimo. Dvasininkas liepė žmogui slapčia iškastus pinigus įmesti į ežerą. Šis taip ir padarė. Nuo to laiko gelmė baido visus prisiartinančius prie ežero.

Piktežerį aplankyti ir prie jo patirti neįprastų jausmų žmonės eina po vieną ir su žygeivių grupėmis. Jį galima atrasti keliaujant Šeirės pėsčiųjų taku, įrengtu Platelių kraštovaizdžio draustinyje.

Pastebima, kad ežeriukas laikui bėgant vis labiau traukiasi. Kol vandens akis visai neužsimerkė, kol liūnsargiai nepaslėpė gelmės, dar galima pastovėti ant medinio liepto, vedančio prie ežero kranto. Trumpam sustojus, įsiklausyti į tylą, atidžiau pažvelgti į tamsų vandens veidrodį ir galbūt sukurti savo legendą. Nes Piktežeris – ne vieta triukšmui ar skubėjimui, tai vieta tiems, kas nori pažinti savo kraštą ne per žemėlapius, o per jausmus – šiurpulį, tylą ir pagarbią baimę, primenančią, kad gamta ne tik graži, bet ir paslaptinga.