Plateliai – tapytojos sielos ramybės ir įkvėpimo šaltinis

2025 m. kovo 30 d.

Žurnalistė

Praėjusį šeštadienį Platelių dvaro svirne pristatyta plungiškės tautodailininkės Zafiros Leilionienės jubiliejinė tapybos darbų paroda „Plateliai – mano kūrybos šaltinis“.

Ilgisi dienų, praleistų su mylima mokytoja

Šventiška šeštadienio popietė Platelių dvaro svirne prasidėjo ekrane stebint įvairias nuotraukas, kuriose užfiksuoti dailininkės prisiminimai ir paveikslų fragmentai. Sausakimšoje salėje susirinkę bičiuliai, draugai ir artimieji užgniaužę kvapą klausėsi istorijų, nuotykių ir šmaikščių juokų, kuriais dalinosi žodžio kišenėje niekada neieškanti tapytoja.

Z. Leilionienė – Žemaitijos, respublikinių parodų, plenerų dalyvė, buvusi Plungės rajono tautodailininkų organizacijos pirmininkė, respublikinio jaunųjų menininkų darbų parodos-konkurso „Žemaitijos Andersenas“ organizatorė. Gimė 1955 metais Kelmės rajone, Užventyje. Tėvelis buvo totorius, mama – suvalkietė. Kam nors paklausus, iš kur toks keistas ir negirdėtas vardas, moteris tuoj suraito juoką, kad vaikystėje labai mėgdavo valgyti zefyrus, todėl draugai ją praminė Zefira.

Dabar moteris Plungėje gyvena jau 50 metų ir, kaip pati sakė, šiuo metu mėgaujasi ramiais ir lėtais rytais, kada niekur neskubėdama gali skaityti knygą, o kartais ir tapyti.

Visiems, gausiai susirinkusiems į parodos pristatymą, Z. Leilionienė tarė nuoširdų ačiū ir suskubo paaiškinti, kodėl paroda surengta būtent Plateliuose. Kadaise ji turėjusi draugę Romą, su kuria ilgus metus susirašinėjo laiškais. Abi įsivaizdavo, kad draugė gyvena Romoje, o ji – Šveicarijoje šalia Keturių kantonų ežero.

Z. Leilionienė papasakojo ir apie atmintyje įstrigusią dieną, kada pirmą kartą atvyko į Platelius. Įžengusi į gražų žalią namelį, kuriame anuomet gyveno mokytoja tautodailininkė ir akvarelės virtuozė Stanislava Andriuškaitė su vyru Justinu, Z. Leilionienė užgniaužusi kvapą klausydavosi ilgų mokytojos pasakojimų apie šį jaukų miestelį, šalia tyvuliuojantį ežerą ir paslaptingomis legendomis apipintas salas.

„Pirmasis mano ištartas sakinys užėjus į tą namelį buvo: „Mokytoja, jūsų Plateliai yra manoji Šveicarija.“ Mano vaizduotė piešė, kad čia gyvenantys žmonės, gamta ir net oras yra ypatingi. Po darbų visada važiuodavau į Platelius, drauge su mokytoja bei čia gyvenusia daktare Danute Bunkiene vaikščiodavome po apylinkes, kalbėdavomės ir žaisdavome kortomis. Mūsų draugystė tęsėsi kone tris dešimtmečius. Labai ilgiuosi tokių kartu praleistų dienų ir savo brangiosios mokytojos“, – pasakojo tautodailininkė.

Kritiškai vertina savo darbus

Pasak Z. Leilionienės, kiekvienas menininkas nori, kad jo kūrinys būtų labai gražus ir visiems patiktų. Bet savo pačios tapytus darbus moteris vertina kiek skeptiškai. Ji pasakojo, kad pasidėjusi ant molberto drobę ir į rankas paėmusi teptuką sako: „Na spalvos, – dainuokite“, o jos lyg tyčia tyli ir nedainuoja. Tik štai parodoje ant sienų iškabinti paveikslai ima ir prabyla į tapytoją: „Juk tu pati sakei, kad kompozicija prasta, o technika visai ne ta… Ir kam tu čia mus visų teismui viešai iškabinai?!“

Taip, anot menininkės, kalba visi jos kurti paveikslai, išskyrus vieną. Z. Leilionienė uždavė mįslę visiems į renginį atėjusiems svečiams ir liepė atspėti, kuris paveikslas autorei neturi jokių pretenzijų bei pažadėjo dovanų įteikti savo tapytą paveikslą. Spėjimų pasipylė pačių įvairiausių, bet teisi buvo tik viena renginio dalyvė vardu Aušra, atsakiusi, kad tai paveikslas „Mamos portretas iš nuotraukos“.

Prieš daugelį metų Z. Leilionienė nutapė ir Eugenijaus bei Danutės Bunkų šeimos portretą, kuris jai iki šiol sukelia dvejopus jausmus. Viena vertus – įamžinti brangūs žmonės, bet žvelgiant į šį kūrinį, kaip atviravo autorė, jai šiaušiasi plaukai, mat spalvos gavosi ne tokios, kokių tikėjosi, ir įvairios detalės nepavyko.

„Sakiau Eugenijui, kad nedėkime to paveikslo į parodą, siūliau dar šiek tiek jį patobulinti, bet neleido, tikino, jog sugadinsiu darbą. Tad numojau ranka ir pasakiau – tegul ir kitiems šiaušiasi plaukai bežiūrint į jį“, – juokavo moteris.

Didžiulis indėlis į Plungės rajono kultūrą

Pagrindinė šios parodos sumanytoja ir koordinatorė, Žemaitijos kadetų gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Daiva Gramalienė prisipažino, kad prireikė nemažai laiko, kol pavyko įkalbinti kuklumo nestokojančią Z. Leilionienę surengti jos tapybos darbų parodą, bet buvo verta. D. Gramalienė pasakojo, kad kito tokio nuostabaus, rūpestingo, atsidavusio ir gyvenimą mylinčio žmogaus dar nesutikusi.

„Jeigu ne nuostabioji Zafira, šiandien mes neturėtume S. Riaubos vardo jaunųjų menininkų parodos-konkurso „Žemaitijos Andersenas“. Juk būtent jai vieną naktį prisisapnavo pranašiškas sapnas, davęs akstiną pradėti organizuoti šį konkursą. Turbūt net Zafiros artimieji ir šeimos nariai nežino, kiek ji įdėjo pastangų bei savo asmeninių lėšų, kad sapnas išsipildytų. Nedaug kas girdėjo ir istoriją apie tai, kad po pirmojo konkurso pas Zafirą ašaras braukdamas atvyko vieno vaiko tėvelis ir papasakojo nuoširdžiai manęs, jog piešiantys vaikai užsiima nesąmonėmis. Todėl vyras negalėjo patikėti, kad sūnus konkurse laimėjo 300 litų premiją ir įsigijo dviratį. Zafirai tai buvo didžiausias įvertinimas, – kalbėjo D. Gramalienė.

Z. Leilionienės dėka Plungėje buvo atgaivintos ir audimo tradicijos. Kartu su Vanda Bendoriene ir Plungės vaikų globos agentūra „Cyrulis“ ji užmezgė glaudų ryšį su švedais, kurie atvežė audimo staklių į Plungę ir Platelius. Tapytoja negailėdama savo laiko ir jėgų vežiodavo menininkus į audimo pamokas, kad šie įgytų ne tik teorinių, bet ir praktinių žinių, ir kad audimo staklės veiktų, o nedulkėtų kur kampe.

Į eilę išsirikiavę sveikintojai ir gėlių jūra

Sveikinimo žodį taręs Plungės rajono savivaldybės meras Audrius Klišonis džiaugėsi, kad į parodos atidarymą susirinko pilnutėlė salė žmonių. Tai parodo, kokia svarbi ir mylima yra tautodailininkė Z. Leilionienė.

„Noriu palinkėti, kad niekada nenustotumėte kurti, kadangi tik kūrybingas žmogus gali įkvėpti ir suteikti sparnus kitiems. Toliau spinduliuokite savo pačias gražiausias emocijas, optimizmą ir meilę gyvenimui“, – linkėjo meras.

Visi renginio dalyviai sudainavo dainą apie draugystę

Prie sveikinimų prisidėjo vicemeras Žydrūnas Purauskis, kuris negalėjo atsistebėti dailininkės charizma ir sklindančia šiluma. Nešini dovanomis ir gėlių puokštėmis menininkę sveikino buvę ir esami kolegos, mokiniai, giminaičiai, dukros Kristina ir Virginija su šeimomis, draugai, kurių tarpe buvo fotografas Kostas Slivskis bei medžio drožėjas Vytas Jaugėla. Parodos autorei jis įteikė iš medžio išdrožtą jos pačios skulptūrą. O Lietuvos tautodailininkų sąjungos Telšių skyriaus pirmininkė Sigita Dacienė atliko keletą nuostabių dainų ir pakvietė visus drauge sudainuoti.