
Plungiškė tautodailininkė Ramutė Gedgaudienė galėtų būti tituluojama rankdarbių karaliene, kurios rankose gimsta tikri meno šedevrai. Ši moteris – ir paklydusių sielų gelbėtoja, ir vedlė į šviesesnę ateitį. Iš tėvelio paveldėjusi menininkės gyslelę, rankdarbių subtilybių Ramutė penktus metus kantriai moko Plungės krizių centro gyventojus.
Kūrybiniai genai – iš tėvelio
R. Gedgaudienė gimė ir vaikystės dienas praleido Plungės rajone, Vieštovėnų kaime. Į šeimos sodybą netikėtai užklydusius svečius jau iš toli pasitikdavo įvairios akmenų ir metalo dirbinių kompozicijos, kurios išduodavo – čia gyvena kūrybingi žmonės. Šeimoje Ramutė užaugo kartu su dar trejetu seserų, bet meilę menui pajuto tik ji viena.
Moteris pasakojo potraukį kūrybai pajutusi dar vaikystėje. Mama Birutė liepdavusi eiti prie ūkio darbų, o Ramutė visaip bandydavo išsisukti, kad tik liktų daugiau laiko rankdarbiams.
„Kažkada buvau sugalvojusi, kad prieš Velykas visiems nunersiu nuotaikingas ir gražias stalo dekoracijas – mažas višteles. Gyvenome sunkiai. Nors galva buvo pilna idėjų, tačiau neturėjau priemonių toms idėjoms įgyvendinti, tad ir mano tos vištelės nebuvo labai įspūdingos. Būdavo, jog net mamos užuolaidas ar kitus gerus audinius slapta sukarpydavau. Žinoma, gaudavau velnių, bet noras kurti buvo stipresnis“, – pasakojo plungiškė.

Ir iš kur tas neįtikėtinas moters talentas ir užsidegimas?! Pasirodo, labai kūrybingas buvo jos tėvelis Jurgis, o ir mama šiek tiek siuvinėdavo, nors nebuvo tam laiko – didžiąją laiko dalį surydavo ūkio darbai, vaikų priežiūra. Tėvelis, kaip prisimena J. Gedgaudienė, visą gyvenimą buvo kalvis, su juo dukra buvo užmezgusi itin stiprų ryšį, todėl šovus kokiai kūrybinei idėjai tėvelis visada padėdavo ją realizuoti.
R. Gedgaudienė tik prieš trejus metus tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nare, bet jau yra surengusi ne vieną savo darbų parodą Plungėje bei kituose miestuose. Daugelis žino Ramutės jau daugiau nei 15 metų siuvamas linines lėles bei angelus. Pastaruoju metu moteris pamėgo lipdyti interjerines lėles, taip pat užsiima tapyba, dekupažu, vilnos vėlimu, net medžio drožyba, kurią jai padeda pažinti tautodailininkas Antanas Vaškys.
Paguodą ir atgaivą randa terapijos kambaryje
Plungės krizių centre, seniau vadintame nakvynės namais, į rankdarbių terapijos užsiėmimus prie bendro stalo R. Gedgaudienė jau penktus metus kasdien sukviečia iki dešimties skirtingo likimo žmonių. Šis skaičius kinta, nes dalis čia besiglaudžiančių žmonių ryžtingai kabinasi į gyvenimą ir palieka šią įstaigą. Yra ir dirbančių, jie į meno terapijos kambarį neateina.
Rankdarbių terapijos kabinete susitinka pačių įvairiausių profesijų atstovai: buvęs siuvėjas, muzikantas, darželio auklėtoja, policijos pareigūnas, medienos ir metalo apdirbimo darbuotojas, fermos darbininkas. Patyrę didelių gyvenimo išbandymų bei nuopolių, šie žmonės stengiasi pakilti ir žvelgti į gyvenimą su humoru, padėdami vienas kitam, tikėdami šviesesniu bei lengvesniu rytojumi.
„Labai džiaugiuosi šiais žmonėmis. Visada draugiški, visada noriai kimba į kūrybinius darbus ir taip nors kuriam laikui pamiršta visas savo negandas ir problemas. Keletas vyriškių yra įsimylėję darbą su medžiu: gamina inkilus, skrynias, net rankinuką buvo sumeistravę. Prieš Kalėdas jau tapo tradicija gaminti angelus, pinti advento vainikus, o prieš Velykas – zuikius ir kiaušinius“, – kalbėjo kūrybinga moteris.
Visi centro gyventojai, lankantys dirbtuves, anot R. Gedgaudienės, – turi auksines rankas. Štai Virgilijus dar prieš atsiduriant šioje įstaigoje ilgą laiką dirbo siuvėju ir iš to prasimanydavo pragyvenimui. Ir dabar geba pasiūti pačius įvairiausius dalykus: prijuostes, pagalvių užvalkalus, sukneles, net vyrišką kostiumą.

Violeta – be galo kruopščiai mezga kojines, Elvyra siuva kaklo papuošalus iš medžiaginių skiautinių. Anksčiau čia gyvenęs Algis centre iš laikraščių pradėjo pinti įvairius gaminius: pintines, dėžutes, net skrybėles ir šlepetes, sėkminga tuo užsiima ir toliau, jau įsikūręs socialiniame būste ir gyvenantis savarankiškai.
Pernai Plungės rajono savivaldybėje buvo paskelbti žemaitiško rašto metai. Ta proga Plungės vaikų ir jaunimo bibliotekoje buvo pristatyta Krizių centro gyventojų darbų paroda. Savo rankomis kurtais gaminiais – mediniais vabalų nameliais, rožančiais, iš lino pasiūtomis prijuostėmis, liemenėmis su medinėmis sagomis, megztomis pirštinėmis bei kojinėmis – šie auksarankiai, vadovaujami R. Gedgaudienės, prekiauja ir Plungės miesto šventės metu vykstančiose mugėse, ne kartą tokias muges surengė ir Savivaldybėje, kitose įstaigose.
Ieško kelio į kiekvieno širdį
R. Gedgaudienė prisiminė, kad tik pradėjusi dirbti Plungės krizių centro terapijos kabinete tarp įstaigoje gyvenančių vyrų jautėsi nejaukiai, bet noras kurti ir mokyti to kitus buvo nenugalimas. Didžiulį palaikymą nuo pat pirmų darbo dienų jautė iš centro direktoriaus Gintaro Armalio, kuris ne tik padrąsindavo, bet, reikalui esant, skubėdavo ir paguosti, nuraminti.
„Direktorius visada akcentavo, kad jeigu kursiu aš pati, matydami mano pavyzdį juo užsikrės ir įstaigos gyventojai. Taip ir įvyko. Be to, esu aktyvus ir žingeidus žmogus, noriu išmokti naujų dalykų, išbandyti įvairias technikas, todėl dažnai vykstu į seminarus, kursus. Įgytas žinias visada skubu parvežti ir jas perduoti savo žmonėms, kad ir jie išmoktų naujovių“, – kalbėjo pašnekovė.

Prie pokalbio prisijungės Plungės krizių centro direktorius G. Armalis sakė jau ne kartą pastebėjęs, kad žmogaus vidinę psichologinę būklę bene geriausiai atspindi jo kūryba, pasirenkamos spalvos, medžiagos. Todėl per meninius užsiėmimus galima pastebėti ir suprasti, kaip jaučiasi žmogus, kokiomis nuotaikomis gyvena. Be to, pasak direktoriaus, rankdarbiai pasitarnauja ir kaip nestandartinis būdais užmegzti ryšį su žmogumi, įgauti jo pasitikėjimą.
„Pagrindinis mūsų tikslas prieš įkuriant terapijos kambarį ir buvo, kad žmogus užmirštų savo bėdas, nukreiptų mintis. Pasinėręs į darbą, medžio šlifavimą, siuvimą, dažymą, jis nebegalvoja apie skaudžius dalykus, atsigauna ir į gyvenimą įsileidžia kruopelę šviesos. Manau, visiems galioja ta pati taisyklė: jeigu jautiesi blogai – eini ieškoti kokios veiklos, kad pasinėręs į ją nebegalvotum apie problemas“, – pasakojo G. Armalis.
Ir R. Gedgaudienė įsitikinusi, kad norint padėti žmogui, neretai reikia laužyti nusistovėjusius standartus, siūlyti pačias įvairiausias veiklas, kad likimo nuskriaustas ir dugną pasiekęs žmogus turėtų galimybę iš naujo save atrasti.
Parašykite komentarą