Šią sa­vai­tę į po­sė­dį rin­ko­si Ro­mo Ma­tu­lio pir­mi­nin­kau­ja­ma Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Kul­tū­ros ir me­no ta­ry­ba. Dar­bot­var­kė­je bu­vo nu­ma­ty­ta dis­ku­si­ja apie tai, ko­kio li­ki­mo nu­si­pel­nė jau ku­rį lai­ką mū­sų mies­te „ap­si­sto­ju­si“ Plun­giu­ko (že­mai­tiš­kai „Plon­gioks“ – aut. pa­st.) skulp­tū­ra.

Kul­tū­ros ir me­no ta­ry­bai šį klau­si­mą pa­tei­kė aso­cia­ci­ja Plun­gės klu­bas. Jis bū­tent ir bu­vo ta or­ga­ni­za­ci­ja, ku­rios dė­ka Plun­giu­ko skulp­tū­ra ap­skri­tai Plun­gė­je at­si­ra­do. Plun­giu­kas – mo­nu­men­ta­lio­sios dai­lės kū­ri­nys, ku­ris ta­po sa­vo­tiš­ku žais­min­gu he­ro­ju­mi, kvie­čian­čiu la­biau pa­žin­ti mū­sų mies­tą. Pir­miau­sia jis bu­vo įkur­din­tas Bab­run­go slė­nio est­ra­do­je, kur su žiū­ro­nais pra­dė­jo ste­bė­ti ap­link vyks­tan­tį veiks­mą, vė­liau ki­ta skulp­tū­ra at­si­ra­do Plun­gės jū­ros la­jų ta­ko pa­šo­nė­je – pa­ka­bin­tas ap­žval­gos aikš­te­lė­je, tre­čia pa­puo­šė prie Bab­run­go upės kriok­lio esan­tį Plun­gės ženk­lą. Kaip ži­nia, ši skulp­tū­ra gi­mė ieš­kant Plun­gės kraš­to įvaiz­džio idė­jų ir ku­riant mies­to iden­ti­te­to ženk­lą. Pir­ma­sis Plun­giu­kas Plun­gę pa­puo­šė bir­že­lio mė­ne­sį ar­tė­jant Mies­to šven­tei.

Šven­tė jau se­niai pa­si­bai­gė, iden­ti­te­to kon­cep­ci­ja su­gal­vo­ta ir jau įgy­ven­din­ta, tai­gi at­si­ra­do bū­ti­ny­bė nu­spręs­ti, koks li­ki­mas lau­kia Plun­giu­ko. Kul­tū­ros ir me­no ta­ry­bos nuo­mo­nę šiuo klau­si­mu no­rė­jo su­ži­no­ti Plun­gės klu­bo va­do­vas Ei­man­tas Be­kė­ža, ku­ris su pra­šy­mu pa­dis­ku­tuo­ti mi­nė­tą­ja te­ma ir krei­pė­si į ta­ry­bos na­rius. Gal­būt atė­jo me­tas šias skulp­tū­ras pa­ša­lin­ti?

„Man as­me­niš­kai tai la­bai sma­gi idė­ja. Skulp­tū­ra pra­skaid­ri­na bū­tį, su­tei­kia ne­ti­kė­tu­mo. Gal vie­niems jis pa­tin­ka, ki­tiems – ne, bet iš es­mės – ge­ras spren­di­mas. Mies­to erd­vės tam­pa gy­ves­nės ir pa­trauk­les­nės. Žiū­rė­kit, kaž­ka­da ne­ma­žai kri­ti­kos su­lau­kė Se­na­mies­čio aikš­tė­je pa­sta­ty­tos klum­pės. Da­bar kaž­ko­dėl vi­si nuo­trau­kas da­ro­si su jo­mis – klum­pės ta­po Plun­gę rep­re­zen­tuo­jan­čiu ženk­lu. Tai gal ir ši skulp­tū­ra te­gu ka­bo. Aš vi­sa­da už es­te­ti­ką ir pro­fe­sio­na­lu­mą“, – sa­vo nuo­mo­nę dės­tė R. Ma­tu­lis.

Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Ar­chi­tek­tū­ros ir te­ri­to­ri­jų pla­na­vi­mo sky­riaus ve­dė­jas To­mas Jo­cys ant­ri­no Kul­tū­ros ir me­no ta­ry­bos pir­mi­nin­kui. Ar­chi­tek­to ma­ny­mu, to­kie leng­vie­ji me­no kū­ri­niai kaip Plun­giu­ko skulp­tū­ra pri­si­de­da prie bend­ros mies­to es­te­ti­kos. Jų gal net dau­giau ga­lė­tų at­si­ras­ti. „Tik man gal no­rė­tų­si to­kio… rim­to Plun­giu­ko, di­des­nio mas­te­lio“, – tu­rė­jo pa­siū­ly­mą T. Jo­cys ir pri­dū­rė, jog įgy­ven­di­nant šią idė­ją gal bū­tų svei­kin­ti­nas da­ly­kas, kad pri­va­tus vers­las pa­ro­dy­tų ini­cia­ty­vą ir pa­lai­ky­tų Plun­giu­ko skulp­tū­rų pa­sta­ty­mą ki­to­se mies­to erd­vė­se. Tuo la­biau kad ir vi­sos lig­šio­li­nės Plun­giu­ko skulp­tū­ros bu­vo pa­ga­min­tos ne iš ra­jo­no biu­dže­to lė­šų.

Be­je, Plun­giu­kas tu­ri mū­sų mies­te ir pirm­ta­ką: la­bai pa­na­šus į jį an­ge­las puo­šia Plun­gės ge­le­žin­ke­lio sto­ties fa­sa­dą. Kaip pri­mi­nė Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Kul­tū­ros, tu­riz­mo ir vie­šų­jų ry­šių sky­riaus ve­dė­ja Vi­da Sau­ka­lie­nė, ši skulp­tū­ra me­na 2009-uo­sius me­tus, kai Plun­gė bu­vo ta­pu­si Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­ne: bū­tent ta­da an­ge­las ir nu­tū­pė ant sto­ties. Be­je, šio an­ge­lo ir Plun­giu­ko au­to­rius vie­nas ir tas pa­ts – Vai­das Ra­moš­ka. Tad nie­ko keis­to, kad abu kū­ri­niai pa­na­šūs.

Tai­gi Kul­tū­ros ir me­no ta­ry­ba nu­spren­dė, jog Plun­giu­kas ir to­liau ka­bės ten, kur jau jis yra at­ra­dęs sa­vo vie­tą.