„Freepik“ nuotr.

Po 2024 metų Seimo rinkimų Lietuva išgyvena ne pačius ramiausius laikus. Viena Vyriausybė subyrėjo vos po devynių mėnesių, naujai suformuotai komandai trūksta žinių, patirties, o kartais ir elementaraus supratimo, ką daryti toliau. Kodėl taip nutinka? Juk politikai į valdžią savęs neišrenka – tai padaro rinkėjai. Būtent jie atidaro duris į valdžią partijoms, kurios neturi kompetentingų žmonių svarbiems postams užimti. Štai ir dabar matome: net didžiausia Lietuvoje socialdemokratų partija laimėjo rinkimus neturėdama pakankamai žmonių, galinčių vesti Vyriausybę. O partijos vadovė Vilija Blinkevičiūtė nuo pat pradžių žinojo, kad premjere nebus – išskrido atgal į Briuselį, palikdama rinkėjus ant ledo su palinkėjimu „sėkmės be manęs“.

Kodėl tai svarbu mums visiems

Politika nėra tik politikų žaidimas – nuo jos priklauso, kur mokysis mūsų vaikai, kaip dirbs gydytojai ir kokiais keliais važinėsime, kaip ginsime savo kraštą nuo priešo. Kai sprendimus priima žmonės, kurie išmano, ką daro, gyvenimas gerėja. O kai valdžia patenka į atsitiktinių veikėjų rankas – sprendimai tampa lėti, nelogiški ir kartais dvelkia korupcija.

Kai partija laimi rinkimus, jai reikia užpildyti dešimtis ar net šimtus postų: paskirti ministrus, viceministrus, patarėjus, vadovus. Jei partijoje mažai narių, tiesiog nėra iš ko rinktis. Tada prasideda loterija: arba skiriamas ekspertas, kuris viską išmano, bet nelabai palaiko partijos idėjas, arba lojalus bičiulis, kuris gal ir ištikimas, bet apie valstybės valdymą žino tiek, kiek dauguma – iš televizijos.

Pavyzdžių netrūksta – matėme, kuo baigėsi kultūros ministro paieškos. Į postą paskirtas žmogus spėjo pagarsėti savo kontraversiškais pasisakymais, bet ne kultūros vizija. Kai kadrų trūksta, partijai tenka rinktis iš to, kas yra, kai reikia užpildyti dešimtis postų, pradedama ieškoti tarp giminaičių ir kaimynų.

Kodėl partijoms trūksta tinkamų žmonių

Priežasčių – ne viena. Pirmiausia – labai mažas partijų narių skaičius. Lietuvoje partijoms priklauso mažiau nei 4 proc. gyventojų – vos apie 97 tūkst. žmonių. Tarp jų nėra pakankamai žmonių, turinčių reikiamą išsilavinimą, darbo patirtį ar gebėjimą vadovauti.

Antra – mūsų politinė kultūra. Kaip ir daugelyje Rytų ir Vidurio Europos šalių, Lietuvoje vis dar narystė partijoje dažnai vertinama neigiamai – kai kam tai atrodo kaip karjerizmo siekis, o ne tikėjimas idėjomis. Todėl net tie, kurie domisi politika ir galėtų būti naudingi, dažnai lieka nuošalyje. Be to, ir atlyginimai nėra tokie, kad viliotų specialistus mesti darbus ir visa galva pulti į politiką.

Trečia – žmones atbaido trumpalaikės politinių perbėgėlių partijos, neturinčios stiprių idėjų ar idealų. Narių lojalumą jos užsitikrina ne per idėjas, o per paskyrimus į gerai apmokamas pareigas. Keista, bet tokios partijos mūsų šalyje vis surenka nemažai rinkėjų balsų.

Todėl visai logiškai skamba TS-LKD siūlymas partijoms dar prieš rinkimus įvardinti, ką jos planuoja siūlyti ministrais. Tada rinkėjai bent jau žinos, ką gaus po rinkimų.

Kodėl žmonės nenori stoti į partijas

Priežastys ir čia gana žemiškos. Dalis žmonių nepasitiki politika – mano, kad partijos rūpinasi tik savimi, kad jose viską sprendžia uždari ratai, o paprastas narys nieko negali pakeisti. Tokios nuostatos atbaido net tuos, kurie norėtų prisidėti.

Kiti nenori įsitraukti dėl laiko trūkumo. Politinė veikla reikalauja įsipareigojimo, ne visi nori imtis papildomų atsakomybių. Vis daugiau žmonių nenori prisirišti prie vienos organizacijos ar idėjos – jiems patogiau būti stebėtojais iš šalies.

Ir dar: partijos pačios ne visada kviečia prisijungti. Dauguma žmonių niekada negavo asmeninio kvietimo įsitraukti į politinę veiklą. O jei niekas nekviečia – dažnas net nesvarsto tokios galimybės. Čia akmuo į partijų daržą.

Ką galima padaryti

Ši problema savaime neišsispręs, bet spręsti ją reikia.

Pirmiausia – partijoms reikia daugiau atvirumo. Didelį tinklą turinčios partijos turėtų aktyviau kviesti žmones prisijungti. Reikia parodyti, kad kiekvieno balsas ir kiekvienas žmogus yra svarbus ne tik prieš rinkimus.

Antra – partijos turi investuoti į žmones. Ne tik į rinkimų kampanijas, bet ir į mokymus, lyderių ugdymą, ateities politikų rengimą. Be to kokybiškos valdžios nebus.

Galiausiai – reikia suprasti paprastą dalyką: partijos nėra „jie“, o visi kiti – tai „mes“. Demokratija veikia tada, kai žmonės dalyvauja, o ne tik stebi iš šalies. Jei į partijas stos daugiau įvairių sričių žmonių – nuo mokytojų iki gydytojų, nuo verslininkų iki studentų, tada ir politikos kokybė pakils.

Didesnės partijos dažniausiai turi daugiau narių ir yra geriau pasiruošusios valdyti valstybę. Tai nereiškia, kad jos neklysta, bet bent jau turi iš ko rinktis. Todėl rinkėjų pasirinkimai yra labai svarbūs – nuo mūsų balsų priklauso, kas vadovaus Lietuvai.

Norisi tikėti, kad pastarieji įvykiai padės suprasti paprastą tiesą: neatsakingi pasirinkimai išsiūbuoja valstybės laivą taip, kad vėliau tenka ilgai ir sunkiai jį stabilizuoti.