Kosto Slivskio nuotr.

Koks su­ta­pi­mas: 73 me­tų Al­gir­das Za­ve­lis, 1974-ai­siais ta­pęs me­džio­to­ju, per pa­sku­ti­nę šių me­tų se­zo­no me­džiok­lę šven­tė sa­vo gim­ta­die­nį ir ta pro­ga vai­ši­no klu­bo na­rius va­ka­rie­ne. Ne bet ko­kia va­ka­rie­ne, o su žvė­rie­na, nuo­sta­bia ko­pūs­tie­ne. Ant sta­lo bu­vo net ša­ko­tis bei ki­tų ska­nės­tų. O klu­bo na­riai jį svei­ki­no su gim­ta­die­niu. Ta­čiau šven­tė bu­vo su liū­de­sio gai­da, nes Al­gir­das jau pla­nuo­ja baig­ti me­džiok­les.

Nie­ka­da ne­pa­mir­šiu, kai vie­no­je me­džiok­lė­je su va­ro­vais sto­vė­jau ant li­ni­jos ne­to­li A. Za­ve­lio ir šuns va­ro­mi į mū­sų pu­sę bė­go bū­rys šer­nų. Tarp mud­vie­jų bu­vo krū­mai, ta­čiau ge­rai ži­no­jo­me, kur ku­ris esa­me. Šer­nai pa­su­ko link Al­gio (taip su­trum­pin­tai jį va­di­na me­džio­to­jai ir šei­mos na­riai). Bilst šio šū­vis, ir ska­li­kas nu­ti­lo. Iš­kart aiš­ku, jog šer­nas gu­li. Bai­gė­si va­ry­mas. Kai suė­jo­me į bū­rį, Al­gio pa­klau­siau, ko­dėl ne­šo­vė į ant­rą šer­ną. Su­lau­kiau at­sa­ky­mo: „O tai ar neuž­ten­ka?..“ Tai daug ką pa­sa­ko apie žmo­gų, ypač me­džio­to­ją, ku­ris ga­li nu­lem­ti, kiek il­gai gy­vens jo pa­ma­ty­ti žvė­rys.

Na, ko jau ko, bet mei­lės gam­tai ir ži­no­ji­mo, jog vis­kuo rei­kia nau­do­tis sai­kin­gai, iš Al­gir­do nea­tim­si. Ki­lęs jis iš Tra­kų pu­sės. Pas­kui tė­vai per­si­kė­lė į Gruz­džius (Šiau­lių r.). Al­gir­das bai­gė Gruz­džių že­mės ūkio tech­ni­ku­mą ir įgi­jo ve­te­ri­na­ro spe­cia­ly­bę. Me­džiok­lė jį jau ta­da trau­kė, tad be­si­mo­ky­da­mas ei­da­vo va­ro­vus. Pas­kui ap­si­gy­ve­no Kan­tau­čiuo­se ir pa­gal spe­cia­ly­bę dir­bo ko­lū­ky­je. Me­džio­to­jams jis bu­vo itin rei­ka­lin­gas žmo­gus, tad priim­tas į bū­re­lį (da­bar – klu­bas).

Me­džio­to­jai iš­kart pa­ste­bė­jo, kad Al­gir­das – pa­do­rus, nuo­šir­dus, pui­kias bend­ra­vi­mo ma­nie­ras tu­rin­tis, gam­tą my­lin­tis žmo­gus. Tuo įsi­ti­kin­da­vau vi­sus pus­šim­tį me­tų, kai kar­tu ei­da­vo­me žvė­rių ta­kais, o ir šiaip su­siė­ję pa­bend­rau­da­vo­me. Pa­mė­go jį ir kai­mo žmo­nės, pas ku­riuos va­žiuo­da­vo gy­dy­ti su­si­rgu­sių gal­vi­jų. Me­džiok­lė­je, jei kil­da­vo klau­si­mas, ku­rio šū­vis į žvė­rį bu­vo le­mia­mas, Al­girdas tiks­liai nu­sta­ty­da­vo, su juo nie­kas ne­si­gin­čy­da­vo.

„Man me­džiok­lė vi­sa­da kaip šven­tė. Džiau­giuo­si, kad žvė­rių pas mus ne­ma­žė­ja. Mū­sų klu­bas lai­ko­si griež­tų ap­lin­ko­sau­gi­nin­kų ir sa­vo su­si­kur­tų tai­syk­lių, tad žvė­ris me­džio­ja­me sai­kin­gai. Tie­sa, yra at­si­ra­du­si pro­ble­ma su vil­kais – ne vien mū­sų klu­bo plo­tuo­se, bet ir vi­so­je Lie­tu­vo­je. Na, dar ūki­nin­kai no­rė­tų, kad žvė­rių bū­tų ma­žiau ir ne­da­ry­tų pa­sė­liams di­de­lių nuo­sto­lių.

Neaiš­ku, kiek dar me­džio­siu. Ta­čiau gal­vo­je vis kir­ba klau­si­mas, ko­dėl me­džio­to­jams (ne tik mū­sų klu­bo) ima trūk­ti drau­giš­ku­mo. Gal dėl pa­di­dė­ju­sio gy­ve­ni­mo tem­po? Ne tik me­džio­to­jai – vi­si žmo­nės ta­po kaž­kiek ašt­res­ni…“ – to­kias min­tis iš­sa­kė il­ga­me­tis me­džio­to­jas A. Za­ve­lis.

Al­gir­das yra pa­tie­sęs ne­ma­žai žvė­rių, o pa­ties gra­žiau­sio brie­džio ra­gus pa­do­va­no­jo klu­bui. Me­džiok­lis itin sva­riai pri­si­dė­jo bend­rau­jant su vie­tos gy­ven­to­jais, da­ly­vau­jant vi­suo­se bend­ro­vės ir mū­sų klu­bo ren­gi­niuo­se. To­kių kaip jis dė­ka ir ne­dings­ta klu­bo tra­di­ci­jos.

Tad puikių me­džiok­lių bu­vo ir šį se­zo­ną. O pa­sku­ti­nė­je lie­jo­si ne tik sma­gūs po­kal­biai, bet va­ka­re dar ir mu­zi­ka. Šios me­džiok­lės va­do­vas And­rie­jus Stan­či­kas kiš­kį pa­gul­džiu­siam An­ta­nui Gri­ciui įtei­kė me­džiok­lės ka­ra­liaus pri­zą. Pri­zais jis ap­do­va­no­jo va­ro­vus ir vi­sus me­džiok­lius, tad pa­sku­ti­nė se­zo­no me­džiok­lė bu­vo neei­li­nė.