Yra žmo­nių, ku­rie ke­liau­da­mi pla­nuo­ja marš­ru­tus, ir yra to­kių, ku­rie į ke­lią lei­džia­si spon­ta­niš­kai. Re­ži­sie­rius, sce­na­ris­tas, ren­gi­nių ve­dė­jas Ma­rius Po­ce­vi­čius (Mu­nis) iš­si­kė­lė tiks­lą ap­lan­ky­ti 60 Lie­tu­vos sa­vi­val­dy­bių ir kiek­vie­ną ke­lio­nę pa­vers­ti sa­vo­tiš­ku so­cia­li­niu eks­pe­ri­men­tu. Prieš Ve­ly­kas „You­Tu­be“ pa­si­ro­dė vaiz­do įra­šas apie Rie­ta­vą. Ja­me – įspū­džiai ir pa­tir­tys, žmo­nės ir ob­jek­tai, ku­riuos tu­ri­nio kū­rė­jas iš­gy­ve­no, pa­ty­rė ir pa­ži­no per sa­vai­tę, pra­leis­tą gy­ve­nant kas­die­nį rie­ta­viš­kio gy­ve­ni­mą.

Idė­ja ki­lo ke­liau­jant pi­lig­ri­mų ke­liu

Ku­ria kryp­ti­mi ke­liaus, su­ma­ny­mo au­to­rius ren­ka­si bur­tų bū­du – iš ste­buk­lų puo­do iš­trau­kia la­pe­lį su sa­vi­val­dy­bės, į ku­rią va­žiuos, pa­va­di­ni­mu. „Kur gy­ven­siu, pri­klau­sys nuo žmo­nių ir ap­lin­ky­bių. Per sa­vai­tę steng­siuo­si įsi­lie­ti į bend­ruo­me­nes, pa­žin­ti žmo­nes, gam­tą, lan­ky­ti­nus ob­jek­tus, at­skleis­ti to kraš­to nuo­tai­kas. Tiks­las nė­ra su­kur­ti rep­re­zen­ta­ci­nį vaiz­do įra­šą apie mies­tą, o pa­gy­ven­ti ja­me kaip to kraš­to gy­ven­to­jui ir vis­ką pa­ro­dy­ti per sa­vo pa­tir­tį“,– pa­sa­ko­jo apie sa­vo su­ma­ny­mą M. Po­ce­vi­čius.

Idė­ja im­tis to­kio pro­jek­to kū­rė­jui ki­lo 2022-ai­siais, ei­nant „Ca­mi­no Li­tua­no“ ke­liu: „Bu­vo­me ma­lo­niai priim­ti, su­ti­ko­me įdo­mių žmo­nių, pa­ma­tė­me gra­žių vie­tų. Nuo to lai­ko ir su­ko­si gal­vo­je min­tis, kad bū­tų įdo­mu pa­žin­ti kraš­tą ne pra­va­žiuo­jant ar praei­nant pro ša­lį, bet pa­gy­ve­nant pa­si­rink­to­je vie­to­vė­je.“

Uni­ka­lios pa­žin­tys ir pa­tir­tys

Bur­tai lė­mė, kad Rie­ta­vas ta­po ket­vir­tą­ja M. Po­ce­vi­čiaus ap­lan­ky­ta sa­vi­val­dy­be. Lai­ki­ną sto­gą sve­čiui, pa­no­ru­siam tap­ti vie­ti­niu gy­ven­to­ju, pa­siū­lė BĮ „Veik­lus Rie­ta­vas“ bend­ra­bu­ty­je gy­ve­nan­ti mo­te­ris.

Sa­vai­tės vieš­na­gė Ogins­kių že­mė­je vir­to fil­mu­ku, ku­ria­me ir sve­tin­gu­mas, ir spon­ta­niš­ki spren­di­mai, ir ne­ti­kė­ti eks­pe­ri­men­tai, lei­dę kū­rė­jui pri­si­lies­ti prie rie­ta­viš­kiams įpras­to gy­ve­ni­mo, nie­ka­da ne­bu­vu­siems Rie­ta­ve – pa­žin­ti sa­vi­val­dy­bę per nerep­re­zen­ta­ci­nę pu­sę, o pa­tiems vie­tos gy­ven­to­jams – pa­žvelg­ti į pa­žįs­ta­mas vie­tas ir pa­žįs­ta­mus vei­dus ki­tu kam­pu.

Ma­nau, kad dau­ge­lis rie­ta­viš­kių tik iš šio fil­mu­ko su­ži­no­jo apie įdo­mų Vy­tau­to Ežers­kio (Bitp­la­kio) po­mė­gį – jo ko­lek­ci­ją, ku­rio­je vis­kas, kas su­si­ję su kom­piu­te­ri­niais žai­di­mais. Pats M. Po­ce­vi­čius ne­slė­pė, kad pa­žin­tis su šiuo ko­lek­ci­nin­ku – vie­na iš įdo­miau­sių sa­vai­tės pa­tir­čių.

Prie „įdo­miau­sių“ re­ži­sie­rius pri­ski­ria ir lai­ką, pra­leis­tą „Rie­ta­vo ve­te­ri­na­ri­nės sa­ni­ta­ri­jos“ įmo­nė­je. Uti­li­za­ci­jos ga­myk­la, su­ren­kan­ti, su­nai­ki­nan­ti ar­ba per­dir­ban­ti vi­sų ka­te­go­ri­jų ša­lu­ti­nius gy­vū­ni­nės kil­mės pro­duk­tus, – tik­rai ne ta vie­ta, į ku­rią ve­da­mi tu­ris­tai ar gar­bin­gi sve­čiai. Su­lau­kęs pa­siū­ly­mo ap­si­lan­ky­ti ga­myk­lo­je ir iš ar­ti su­si­pa­žin­ti su jos veik­la, re­ži­sie­rius iš kar­to su­pra­to, kad tai uni­ka­li ga­li­my­bė. „Še­šias va­lan­das dir­bau sa­ni­ta­ru. Sup­ran­tu, kad ki­to­mis ap­lin­ky­bė­mis į to­kią ap­lin­ką ne­pa­tek­čiau. To­dėl esu dė­kin­gas įmo­nei, priė­mu­siai ma­ne ir pa­ro­džiu­siai sa­vo kas­die­ny­bę“, – pa­sa­ko­jo M. Po­ce­vi­čius apie pus­die­nį, pra­leis­tą spe­ci­fi­nę veik­lą vyk­dan­čio­je įmo­nė­je.

Ta­po tur­gaus pre­kei­viu

Rie­ta­vas neat­sie­ja­mas nuo di­džiau­sio Že­mai­ti­jo­je tur­gaus. To­dėl ne­ste­bi­na, kad fil­mu­kas apie sa­vi­val­dy­bę bai­gia­mas vaiz­dais iš pre­kiau­to­jų me­kos. Spon­ta­niš­kai pa­šne­ko­vus ir lan­ky­ti­nas vie­tas pa­si­ren­kan­tis pro­jek­to au­to­rius pa­sa­ko­jo, kad va­žiuo­da­mas į Rie­ta­vą tu­rė­jo tik vie­ną pla­ną – pa­mė­gin­ti pre­kiau­ti tur­gu­je. Kuo ga­lė­tų pre­kiau­ti, tu­rė­jo nu­spręs­ti per sa­vai­tę.

Sa­ko­ma, kad ga­bus pre­ky­bi­nin­kas ir smė­lį dy­ku­mo­je par­duo­tų. Neužt­ru­ko tur­gu­je ir re­ži­sie­rius – dė­vė­ti rankš­luos­čiai, „nu­va­lan­tys net raukš­les“, iš­pirk­ti grei­tai, kaip grei­tai nuo pre­kys­ta­lio iš­ga­ra­vo ir ste­buk­lin­gas Lo­pai­čių šal­ti­nio van­duo. Tie­sa, žiū­rint fil­muo­tą me­džia­gą, su­si­da­rė įspū­dis, kad jau­nes­nie­ji pir­kė­jai at­pa­ži­no neei­li­nį pre­kei­vį.

Tiks­las – vie­ny­ti

Kaip sa­kė M. Po­ce­vi­čius, ap­lan­ky­tų sa­vi­val­dy­bių jis tar­pu­sa­vy­je ne­ly­gins. „Ne­sie­kiu pa­ro­dy­ti, kad vie­na jų įdo­mes­nė už ki­tas. Ne­tu­riu tiks­lo ir ką nors rek­la­muo­ti, bet per sa­vai­tę su­si­pa­žįs­ti su įvai­riais žmo­nė­mis, už­sii­man­čiais vie­no­kia ar ki­to­kia veik­la, ir me­džia­ga apie juos at­si­du­ria fil­mu­ke. Pag­rin­di­nis su­ma­ny­mo tiks­las – vie­ny­ti Lie­tu­vą, su­da­ry­ti ga­li­my­bę pa­žin­ti vie­niems ki­tus. Džiau­giuo­si, kad vi­sur su­tin­ku tik ge­rus žmo­nes. Drau­giš­kai bu­vau priim­tas ir Rie­ta­ve. Va­žiuo­da­mas gy­ven­ti į nau­ją sa­vi­val­dy­bę tu­riu vie­nin­te­lį lū­kes­tį – kad bū­tų ką fil­muo­ti. Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bė­je tik­rai bu­vo ir ką pa­ma­ty­ti, ir ką nu­fil­muo­ti“, – kal­bė­jo pro­jek­to au­to­rius.

Kas li­ko už kad­ro?

Per sa­vai­tę re­ži­sie­rius pri­fil­ma­vo dau­gy­bę vaiz­do me­džia­gos. Mon­tuo­jant daug jos li­ko ne­pa­nau­do­tos. M. Po­ce­vi­čius pa­sa­ko­jo, kad še­šios va­lan­dos, pra­leis­tos uti­li­za­ci­jos ga­myk­lo­je, fil­mu­ke su­gu­lė į še­šias mi­nu­tes. Už kad­ro li­ko ir mo­men­tai, kai jau­nie­ji rie­ta­viš­kiai su­si­ras­da­vo Ma­rių bend­ra­bu­ty­je ir pra­šy­da­vo su juo nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti, taip pat ir dau­gy­bė įdo­mios me­džia­gos, nu­fil­muo­tos mu­zie­ju­je.

„Šiais lai­kais so­cia­li­niuo­se tink­luo­se la­bai daug tu­ri­nio. Mon­tuo­da­mas rin­kau­si dau­giau­siai pa­sa­kan­čius kad­rus, to­kius, ku­rie iš­lai­ky­tų žiū­ro­vus, su­do­min­tų, kad jie me­džia­gą pa­žiū­rė­tų iki ga­lo. Da­rau taip, kad ir man pa­čiam bū­tų įdo­mu žiū­rė­ti“, – tei­gė re­ži­sie­rius.

Ko­men­ta­rai ro­do, kad žmo­nėms įdo­mu

Fil­mu­kas „You­Tu­be“ su­rin­ko tūks­tan­čius per­žiū­rų. Su­lau­kė dau­gy­bės pa­tik­tu­kų ir ko­men­ta­rų. Iš jų ma­ty­ti, kad pa­žin­tis su Rie­ta­vu ir ja­me gy­ve­nan­čiais žmo­nė­mis pa­ti­ko ne tik nie­ka­da šia­me mies­te ne­bu­vu­siems ko­men­ta­to­riams, bet ir pa­tiems rie­ta­viš­kiams, su­ži­no­ju­siems apie sa­vo kraš­tą daug nau­jų da­ly­kų. Ypač daug tei­gia­mų at­si­lie­pi­mų iš­sa­ky­ta apie V. Ežers­kį (Bitp­la­kį) ir jo ko­lek­ci­ją.

„Ko­men­ta­rai ro­do, kad ma­no su­kur­tas tu­ri­nys įdo­mus. Sma­gu, kai žmo­nės ver­ti­na tei­gia­mai, bet ir nei­gia­mi ko­men­ta­rai – ge­rai, jie ver­čia aug­ti, to­bu­lė­ti“, – apie per­žiū­ras ir at­si­lie­pi­mus kal­bė­jo pa­šne­ko­vas.

Pak­laus­tas, o kur to­liau ke­liaus, M. Po­ce­vi­čius at­sa­kė, kad šiuo me­tu iš­vyks­ta į Fi­li­pi­nus ir pro­jek­te „Gy­ven­siu vi­so­je Lie­tu­vo­je“ da­ro pau­zę iki ba­lan­džio pa­bai­gos.