Sauliaus Narkaus nuotr.

Su­lau­kę siū­ly­mo nu­va­žiuo­ti į Lie­pi­jų mo­kyk­los Ša­tei­kių sky­rių ir pa­ra­šy­ti apie iš­skir­ti­nę kla­sę, ku­rio­je vien ber­niu­kai, taip ir pa­da­rė­me. La­bai no­rė­jo­me su­si­pa­žin­ti su ket­vir­to­kais, ku­rie gar­sė­ja kaip pui­kūs dai­ni­nin­kai. „Kai „Blen­džia­vu­kai“ už­dai­nuo­ja per mo­kyk­los šven­tes, ma­mos brau­kia aša­ras. Vai­kų bal­sai jau­di­na šir­dis. Mo­ky­to­ja Sau­le­na Šim­ke­vi­čie­nė juos iš­mo­kė la­bai gra­žiai dai­nuo­ti, to­dėl an­samb­lis daž­nai kon­cer­tuo­ja iš­vy­ko­se. Ber­niu­kai tar­si Ša­tei­kių žvaigž­dės pla­čiai gar­si­na mo­kyk­los var­dą“, – kal­bė­jo te­mą pa­siū­liu­si mū­sų laik­raš­čio skai­ty­to­ja.

Ša­tei­kių sky­riaus ket­vir­to­kai – lai­min­gi, gra­žią vai­kys­tę tu­rin­tys vai­kai
Ket­vir­to­kus dai­nuo­jant iš­gir­do­me dar ei­da­mi šven­tiš­kai pa­si­puo­šu­sios Ša­tei­kių mo­kyk­los ko­ri­do­riais. Pra­vė­rę kla­sės du­ris pa­ma­tė­me kank­lė­mis gro­jan­čią mo­ky­to­ją S. Šim­ke­vi­čie­nę ir prie­šais ją iš­si­ri­kia­vu­sius aš­tuo­nis ber­niu­kus.

Po ke­lių mi­nu­čių jau ži­no­jo­me, kad vyks­ta „Blen­džia­vu­kų“ re­pe­ti­ci­ja ir pa­si­ruo­ši­mas iš­vy­kai į Se­ne­lių glo­bos na­mus. Ar­tė­jan­čių šven­čių pro­ga ši vy­riš­ka kom­pa­ni­ja se­ne­liams pla­nuo­ja ne tik pa­dai­nuo­ti, bet ir su­vai­din­ti „Tris par­šiu­kus“. Su spek­tak­liu vai­kai jau bu­vo iš­vy­kę į Plun­gės ir Sa­lan­tų dar­že­lius. Be to, ket­vir­to­kai šven­tėms tu­ri pa­ruo­šę dar vie­ną pro­jek­tą – vai­di­ni­mą apie nykš­tu­kus.

Ber­niu­kai kar­tu dai­nuo­ja nuo pir­mos kla­sės. Kaip paaiš­kė­jo, an­samb­ly­je yra ir vie­nas tre­čio­kas. Pau­lius, nors ir jau­nes­nis am­žiu­mi, yra ve­dan­ty­sis dai­ni­nin­kas. „Blen­džia­vu­kų“ re­per­tua­re skam­ba įvai­rūs kū­ri­niai, bet la­biau­siai vy­ru­kams pa­tin­ka par­ti­za­nų dai­nos.

Kuo il­giau bend­ra­vo­me, tuo drą­siau vai­kai pa­sa­ko­jo apie eks­kur­si­jas, iš­vy­kas, sa­vo po­mė­gius. Vi­si jie lan­ko fut­bo­lo bū­re­lį, tik Do­man­tas yra krep­ši­nio sir­ga­lius. Bū­tent jis ry­tais, atė­jęs į mo­kyk­lą, po kiek­vie­nų rung­ty­nių kla­sės drau­gams pa­pa­sa­ko­ja, kaip se­ka­si žais­ti my­li­mai „Žal­gi­rio“ ko­man­dai ar Lie­tu­vos krep­ši­nio rink­ti­nei. Do­man­tas ne­sle­pia, kad užau­gęs no­rė­tų bū­ti spor­to ko­men­ta­to­riu­mi.

Vi­lius pra­si­ta­rė esan­tis ko­lek­ci­nin­kas – ren­ka sen­daik­čius, o la­biau­siai tuos, ku­rie su­si­ję su ka­ru – du­jo­kau­kes, krep­šius, pei­lius, ka­riš­kas ke­pu­res, ženk­liu­kus, ki­tus ka­ro lai­kų eks­po­na­tus.

Pra­di­nu­kai pa­sa­ko­jo ir šo­kan­tys, ir pie­šian­tys, ir gro­jan­tys, ir į eks­kur­si­jas va­žiuo­jan­tys. O ko tik jie nė­ra iš­ban­dę – ir svies­tą mu­šę, kas­ti­nį su­kę, ir duo­ną ke­pę, ir sal­dai­nius da­rę…

Ši­tiek iš­vy­kų, kon­cer­tų, veik­lų! Ar dar lie­ka lai­ko moks­lams? „Lie­ka, lie­ka“, – ti­ki­no vie­nas per ki­tą. Jiems pri­ta­rė ir mo­ky­to­ja: „La­bai sten­gia­si ma­no ber­niu­kai. Kiek­vie­nas mo­ko­si pa­gal ga­li­my­bes. Štai per kla­sės va­lan­dė­lę kal­bė­jo­me, ko­kius iš­šū­kius pri­siim­si­me ki­tiems me­tams, nes ko­vo mė­ne­sį mū­sų lau­kia pa­si­tik­ri­na­mie­ji dar­bai.“

Mū­sų kal­bin­ti ma­žie­ji ša­tei­kiš­kiai ne­slė­pė my­lin­tys mo­ky­to­ją, džiau­gė­si, kad daug na­mų dar­bų neuž­duo­da, kad jiems lie­ka lai­ko ir bū­re­liams, ir me­no mo­kyk­lai, ir dar su drau­gais pa­laks­ty­ti. Vos pus­va­lan­dį pra­lei­do­me kar­tu, bet ir jo už­te­ko, kad su­pras­tu­me: Lie­pi­jų mo­kyk­los Ša­tei­kių sky­riaus ket­vir­to­kai – lai­min­gi, gra­žią vai­kys­tę tu­rin­tys vai­kai.

Sauliaus Narkaus nuotr.

„Ne­tu­rė­jau ki­to pa­si­rin­ki­mo, kaip bū­ti mo­ky­to­ja“
Lai­min­ga mo­ky­da­ma­si šio­je mo­kyk­lo­je bu­vo ir jų mo­ky­to­ja Sau­le­na. Kaip ir da­bar­ti­niai jos ket­vir­to­kai, po pa­mo­kų ji tu­rė­jo ki­tų už­siė­mi­mų – Plun­gės me­no mo­kyk­lo­je mo­kė­si gro­ti akor­deo­nu ir kank­lė­mis.

„Mū­sų kla­sė bu­vo la­bai drau­giš­ka. Nuo tre­čios kla­sės iki tol, kol bai­gė­me mo­kyk­lą, tu­rė­jo­me nuo­sta­bią auk­lė­to­ją Ire­ną Va­lan­čie­nę. Ji bu­vo jau­na, ener­gin­ga, at­si­da­vu­si ir vai­kus my­lin­ti mo­ky­to­ja. Tik­ras pe­da­go­go pa­vyz­dys, mo­ky­to­ja, ko­kia ir aš no­rė­jau tap­ti“, – ne­gai­lė­jo gra­žių žo­džių S. Šim­ke­vi­čie­nė bu­vu­siai auk­lė­to­jai, o da­bar ir ko­le­gei I. Va­lan­čie­nei.

Šil­tu žo­džiu mi­nė­jo ir bu­vu­sį mo­kyk­los di­rek­to­rių Arū­ną Vai­nu­šį, ku­ris nu­pir­ko mo­kyk­lai pir­mą­sias kank­les. Mo­ky­to­ja Sau­le­na ir da­bar jo­mis mo­ko gro­ti tris mer­gai­tes, be to, su mu­zi­ka su­pa­žin­di­na Ša­tei­kių iki­mo­kyk­li­nu­kus ir prieš­mo­kyk­li­nės gru­pės vai­ku­čius.

36-erių me­tų pe­da­go­gi­nio dar­bo sta­žą tu­rin­ti S. Šim­ke­vi­čie­nė pro­fe­si­nį ke­lią pra­dė­jo kaip dar­že­lio auk­lė­to­ja Did­vy­čiuo­se. Vė­liau per­si­kva­li­fi­ka­vo į pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ją ir iš kar­to įsi­dar­bi­no sa­vo bu­vu­sio­je mo­kyk­lo­je. Pak­laus­ta, ar pe­da­go­gi­ka yra jos pa­šau­ki­mas, pa­sa­ko­jo: „Bu­vau vy­riau­sia iš dau­gia­bu­čia­me na­me au­gu­sių vai­kų. Kas­dien su­si­rink­da­vo­me žais­ti mo­ky­to­jus. Pa­sik­vies­da­vau vai­kus į na­mus ir mo­ky­da­vau gro­ti pia­ni­nu, dek­la­muo­ti ei­lė­raš­čius, vai­din­ti. Net kon­cer­tus sa­vo tė­ve­liams su­reng­da­vo­me. To­dėl ir sa­kau, kad nuo pat vai­kys­tės ne­tu­rė­jau ki­to pa­si­rin­ki­mo, kaip bū­ti mo­ky­to­ja.“

Sauliaus Narkaus nuotr.

Ša­tei­kiuo­se S. Šim­ke­vi­čie­nė dir­ba nuo 1996 me­tų. Skai­čiuo­ja ki­tą­met iš­lei­sian­ti gal šeš­tą pra­di­nu­kų lai­dą. Bet to­kią, ku­rio­je bū­tų vien ber­niu­kai, tu­ri pir­mą kar­tą. Sa­vo iš­skir­ti­ne kla­se la­bai džiau­gia­si. Pa­sa­ko­jo, ko­kie šau­nūs ir smal­sūs jos vai­kai – Do­man­tas, Vi­lius, Do­mas, Ta­jus, Man­tas, Lu­kas, Do­vy­das, Vy­tau­tas.

„Vi­sai ne­sun­ku su ber­niu­kais dirb­ti. Jie jud­rūs, spor­tiš­ki ir taip iš­si­krau­na laks­ty­da­mi, kad per pa­mo­kas sė­di ra­miai. Vi­si ma­no vai­kai drau­giš­ki, ga­būs, ar­tis­tiš­ki. Bu­vi­mas sce­no­je ug­do jų drą­są, mo­ko iš­reikš­ti sa­ve. La­bai daug mums pa­de­da ma­mos, pa­lai­ko mo­kyk­los va­do­vy­bė. Vi­sų pa­stan­go­mis su ber­niu­kais ga­li­me va­žiuo­ti kon­cer­tuo­ti ten, kur mus kvie­čia“, – su mei­le apie sa­vo ypa­tin­gą pra­di­nu­kų lai­dą kal­bė­jo S. Šim­ke­vi­čie­nė.

Per mu­zi­ką – į drą­są ir ge­bė­ji­mą bū­ti ko­man­da
„Blen­džia­vu­kų“ dai­ni­nin­kai ne­slė­pė, kad kon­cer­tuo­ti jiems pa­tin­ka. Dai­nuo­jan­tiems ber­niu­kams mu­zi­ka yra ne tik už­siė­mi­mas po pa­mo­kų, tai ke­lias, ve­dan­tis į drą­są, ge­bė­ji­mą iš­girs­ti sa­ve ir ša­lia sto­vin­tį drau­gą. Kiek­vie­na jų su­dai­nuo­ta dai­na iš­mo­kė ne tik me­lo­di­jos pa­jau­ti­mo, bet ir bend­rys­tės, nes pa­ju­tęs, kaip skam­ba bend­ras rit­mas, pa­jau­ti ir ko­man­dos dva­sią.