
Vitražo meistras Virgilijus Bizauskas ir tapytoja, fotografė, pedagogė Birutė Fiodorova iš Klaipėdos į Rietavo savivaldybėje esantį Lopaičių kaimą atsikraustė prieš du dešimtmečius. Vidury laukų netrukus išdygo arbatinė kartu su meno galerija, pavadinta „Pilies malūnu“, o vėliau duris atvėrė net iš užsienio šalių lankytojų sulaukiantis senųjų žemaičių amatų muziejus.
Arbatinė – tarsi meno galerija
Menininkas V. Bizauskas pasakojo, kad jam ir jo gyvenimo draugei Birutei Rietavo kraštas niekada nebuvo svetimas. Šiose apylinkėse kadaise gyveno Birutės mama, vėliau patiems ne kartą teko dalyvauti čia rengiamuose dailininkų iš visos Lietuvos ir užsienio šalių pleneruose. Porą užbūrė bekraštės pievos ir paslaptimis apipintas šalia stūksantis Lopaičių piliakalnis.
„Vienas pagrindinių dalykų, kas mus atginė iš Klaipėdos į šias apylinkes, – nenuvaldomas laisvės troškimas. Gyventi į miestą nė už jokius pinigus nebegrįžtume, net nebemokėtume gyventi šurmulyje. Mudu abu esam menininkai, aš dizaineris-vitražistas, o Birutė dar dirba Tverų mokykloje dailės mokytoja, tapo paveikslus, fotografuoja. Gyvenimas Lopaičiuose teka ramia ir tykia vaga, apie ką visada ir svajojome“, – pasakojo V. Bizauskas.
Šalia senųjų žemaičių amatų muziejaus, prie kelio, kur kadaise stovėjo senasis malūnas, pora 2015 metais atidarė arbatinę „Pilies malūnas“. Čia užsukę žmonės ne tik skanaudavo pačių šeimininkų apylinkėse surinktų žolelių arbatų, užplikytų legendomis apipinto Lopaičių piliakalnio šaltinio vandeniu, bet ir grožėdavosi eksponuojamais tapybos bei vitražo darbais.
V. Bizauskas yra sertifikuotų tautinio paveldo produktų amatininkas ir senojo žolininkystės amato puoselėtojas. Žoliauti į pievas eina kartu su Birute, abu puikiai pažįsta visus pievų ir laukų augalus, gerai išmano jų gydomąsias savybes, gali patarti, parekomenduoti. O tų žolelių, kurias gamtoje rinkti draudžiama, užsiaugina patys. Galiausiai menininkai nutarė, kad į arbatinę užklydusius svečius galima ne tik vaišinti arbata, bet ir prekiauti žolelėmis bei jų mišiniais.
Žinoma, lankytojai sugrįždavo ne tik dėl to, bet ir dėl unikalios, ypatingą aurą skleidžiančios vietos. Vis dėlto 2019 metais netikėtai pasaulį užklupusi pandemija skaudžiai palietė ir menininkų šeimos verslą. Kaip reikiant sumažėjus lankytojų skaičiui ir sugriežtinus reikalavimus, šeimininkai galiausiai priėmė sprendimą arbatinę uždaryti.
Domisi ne tik tautiečiai, bet ir svečiai iš užsienio
V. Bizauskas domėtis sendaikčiais ir juos rinkti pradėjo dar būdamas studentu – nuo 1980-ųjų. Ne sykį apsilankęs svečiuose iškart pamatydavo kokį retesnį ar įdomesnį daiktą ir paprašydavo parduoti ar padovanoti. Neretai žmonės neprašydavo jokio užmokesčio, priešingai – net apsidžiaugdavo, kad kažkas išsiveža jų nebereikalingas „šiukšles“.
„Visi muziejaus eksponatai yra surinkti Žemaitijos regione, bet yra vienas kitas, atvykęs iš toliau, iš mano babos Raseinių rajone jaunystėje užgyvento kraičio, taip pat iš Tauragės ir Klaipėdos kraštų. Nemaža dalis daiktų yra surasti Rietavo turguje. Ilgą laiką mes su Birute tiesiog kaupėme sendaikčius, kol galiausiai jų atsirado tiek daug, kad reikėjo spręsti dilemą – kur viską sutalpinti“, – kalbėjo V. Bizauskas.

Kai sukaupti rakandai jau nebetilpo sandėlyje, pora nutarė, kad metas įgyvendinti vieną iš svajonių – įkurti muziejų, į kurį atvykę lankytojai galėtų iš arčiau susipažinti, savo akimis išvysti ar net pačiupinėti senuosius žemės ūkio padargus, kalvystės ar staliaus amato įrankius, klumpes, šimtmečius skaičiuojančias medines skrynias, siuvinėtas staltieses ir servetėles, specialias formos plytoms išlieti, molinių ąsočių, žibalinių lempų, lygintuvų kolekcijas, svarstykles, net puikiausiai veikiančias audimo stakles.
Muziejuje galima išvysti ir specialiai įrengtą neturtingos valstietės kambariuką, kuriame stovi lova, stalas, keli buities rakandai, verpimo ratelis, sienas puošia austi rankšluosčiai. Čia pat yra ir šiek tiek prabangesnis – malūnininko – kambarys.
V. Bizauskas pasakojo, kad vienas iš seniausių kaimo žmonių amatų būdavo žoliavimas, šaknų ir grybų rinkimas. Ne be reikalo tarp muziejaus eksponatų galima pamatyti pintų krepšių – nuo mažiausio iki didžiausio, skirtingų formų. Menininkas parodė ir sukauptą arbatinukų kolekciją, kuri puošė arbatinės interjerą.
Sodybos šeimininkas sakė, jog reklamuoti muziejaus jis nemėgsta. Kam įdomu – kelią suranda savarankiškai. Per praėjusius metus čia apsilankė per 100 žmonių, tarp jų ne viena grupė turistų iš užsienio šalių. Užsieniečiai, išvydę lopaitiškių sukauptus eksponatus, neretai lieka apstulbę.
Muziejaus įkūrėjas pridūrė, kad lankytojų kasmet laukia nuo birželio 10 dienos iki pat šaltojo sezono pradžios. Konkrečios piniginės sumos, kiek kainuoja apsilankymas muziejuje, V. Bizauskas neįvardijo – kiek lankytojui norisi, tiek ir gali palikti.
Į paieškas – su kuprine ant pečių
Jaunystėje į sendaikčių paieškas V. Bizauskas neretai išsiruošdavo tik su kuprine ant pečių ir pėsčiomis traukdavo, kur akys mato. Apmaudžiausia būdavo, kai kokioje sodyboje rasdavo kone dviejų šimtų metų senumo skrynias, tačiau nebūdavo galimybių jas parsigabenti.
Kartą užsukęs pas vieną seną moteriškę atsigerti vandens pamatė ant pečiaus gulintį senovišką lygintuvą. Pasiūlęs jį perpirkti, bet moterėlė nesutiko. Galiausiai paprašiusi prašalaičio prinešti malkų ir vandens, o už padarytus darbus atsidėkojo padovanodama išsvajotą lygintuvą.

Lopaitiškių muziejuje tarp senų rakandų galima išvysti ir įspūdingą fotoaparatų, kuriais pats V. Bizauskas kadaise fotografavo, kolekciją ir net vokišką studijinę fotokamerą, ant sienos iškabintos nepažįstamų žmonių fotografijos, netikėtai atkeliavusios iš Vėžaičių.
„Kažkada vienas mano draugas atvežė senus fotojuostelių negatyvus, rastus Vėžaičių apylinkėse, ir paliko, nes nežinojo, kur dėti. O aš nieko nelaukęs padariau nuotraukas ir jas visas iškabinau muziejuje ant sienos, su ta mintimi, kad gal netyčia užklydę lankytojai fotografijose atpažins save ar savo artimuosius.“
Kurį laiką V. Bizausko pagrindinis darbas buvo klientams kurti interjero dizainą, vėliau pagal individualius užsakymus pradėjo gaminti vitražus. Menininkas yra surengęs ne vieną savo fotografijų, vitražo ir tapybos darbų parodą, keli jo vitražo darbai dar iki šiol kabo Klaipėdos Simono Dacho progimnazijoje ir Klaipėdos laikrodžių muziejuje.
Linos RUIBIENĖS nuotraukos
Parašykite komentarą