Sauliaus Narkaus nuotr.

Rug­sė­jo 27-ąją mi­nė­jo­me Lie­tu­vos so­cia­li­nių dar­buo­to­jų die­ną. Šią pro­fe­si­ją pa­si­rin­kę žmo­nės tur­tin­gi ge­ru­mo, at­jau­tos, em­pa­ti­jos. Ypa­tin­gą vie­tą so­cia­li­nės ap­sau­gos sis­te­mo­je uži­ma so­cia­li­niai dar­buo­to­jai, dir­ban­tys su vai­kais. Jų mi­si­ja – už­tik­rin­ti vai­kų tei­ses, ge­ro­vę ir sau­gią ap­lin­ką, pa­dė­ti jiems įveik­ti so­cia­li­nius, emo­ci­nius ir ug­dy­mo sun­ku­mus. Al­sė­džių vai­kų die­nos cent­ro „3N“ („Nie­ko nė­ra neį­ma­no­ma“) so­cia­li­nė dar­buo­to­ja Dia­na Ar­ma­lie­nė sa­kė jau­čian­ti at­sa­ko­my­bę už vai­kų, su ku­riais dir­ba, ne tik da­bar­tį, bet ir atei­tį.

At­vi­ru­mas ir em­pa­ti­ja – so­cia­li­niams dar­buo­to­jams bū­ti­nos sa­vy­bės
2020-ai­siais me­tais įkur­to Al­sė­džių vai­kų die­nos cent­ro „3N“ pa­tal­pos jau­kios ir švie­sios. So­cia­li­niai dar­buo­to­jai da­ro vis­ką, kad cent­ras jį lan­kan­tiems vai­kams bū­tų sau­gi sto­te­lė pa­ke­liui iš mo­kyk­los į na­mus. D. Ar­ma­lie­nė, vie­na iš spe­cia­lis­čių, dir­ban­čių su jau­nai­siais al­sė­diš­kiais, ne­sle­pia jau­čian­ti di­džiu­lę at­sa­ko­my­bę.

„Pen­ke­rių me­tų dar­bo pa­tir­tis lei­džia pa­jaus­ti vai­ko nuo­tai­ką. Vos jam pra­vė­rus du­ris, su­pras­ti, ar jis no­ri pa­bend­rau­ti, iš­si­pa­sa­ko­ti, ar tik ty­liai pa­bū­ti su sa­vo min­ti­mis ša­lia suau­gu­sio­jo. Kaip ir kiek­vie­nas žmo­gus, tu­riu dau­gy­bę trū­ku­mų. Bi­jau klys­ti, ta­čiau tu­riu ir stip­rią­ją pu­sę, ku­ri man pa­de­da įdo­mia­me, bet la­bai at­sa­kin­ga­me dar­be. Vai­kai at­vi­ri ir pa­tys rei­ka­lau­ja at­vi­ru­mo, jiems ne­ga­li me­luo­ti, jei­gu no­ri, kad ta­vi­mi pa­si­ti­kė­tų. Pri­va­lai bū­ti em­pa­tiš­kas, mo­kė­ti priim­ti grei­tus spren­di­mus, kad ša­lia esan­tys jaus­tų­si sau­gūs“, – tvir­ti­no Dia­na.

Mo­ko kas­die­nių įgū­džių ir fi­nan­si­nio raš­tin­gu­mo
Vai­kų die­nos cent­ro veik­la orien­tuo­ta į kas­die­nių įgū­džių, fi­nan­si­nio raš­tin­gu­mo, ap­lin­kos tvar­ky­mo, pi­lie­tiš­ku­mo ug­dy­mą. Su­si­do­mė­ję klau­sė­mės pa­sa­ko­ji­mo apie tai, kaip so­cia­li­niai dar­buo­to­jai mo­ko vai­kus įvai­riau­sių, ro­dos, vi­sai pa­pras­tų da­ly­kų.

„Įgū­džius rei­kia ug­dy­ti. Ir tai da­ro­me ko­ne kiek­vie­na­me žings­ny­je – neį­ky­riai, bet at­kreip­da­mi dė­me­sį, mo­ty­vuo­da­mi. Da­bar, kai au­to­bu­sais po ra­jo­ną ga­li­ma ke­liau­ti ne­mo­ka­mai, daž­nai iš­si­ruo­šia­me pa­si­žval­gy­ti po Plun­gę, ap­lin­ki­nius mies­te­lius. Prieš iš­ke­liau­da­mi že­mė­la­py­je su­si­ran­da­me, kur yra vie­ta, ku­rią ap­lan­ky­ti no­ri­me. Kar­tu su­si­ran­da­me au­to­bu­sų tvar­ka­raš­tį, su­si­pla­nuo­ja­me marš­ru­tą. Skai­čiuo­ja­me, ko­kį at­stu­mą mums teks nu­ke­liau­ti. Pa­ke­liui kal­ba­me apie tai, ką ma­to­me. Pa­vyz­džiui, kar­tą pa­klau­siau vai­kų, ar jie ži­no, ką reiš­kia skai­čius, už­ra­šy­tas ant ki­lo­met­rų ženk­lo… Su­ži­no­jo ir, ti­kiuo­si, ži­nos jau vi­sa­da“, – kal­bė­jo D. Ar­ma­lie­nė.

Sauliaus Narkaus nuotr.

Al­sė­diš­kė pa­sa­ko­jo ir kaip cent­ro lan­ky­to­jai mo­ko­mi lai­ky­tis hi­gie­nos, kar­tu ga­min­ti mais­tą, net at­ra­kin­ti ir už­ra­kin­ti du­ris.

„La­bai džiau­giuo­si, kai man tvar­kan­tis nors vie­nas iš vai­kų atei­na pa­dė­ti, pa­ts sa­vo no­ru, kad ga­liu jį iš­mo­ky­ti to, ką mo­ku. Vai­kų aki­ra­tį ple­čia­me ke­lio­nė­mis – cent­ro lan­ky­to­jai yra da­ly­va­vę Dia­nos Nau­sė­die­nės Pre­zi­den­tū­ro­je ren­gia­mo­je Ka­lė­dų eg­lu­tės šven­tė­je, lab­da­ros ir pa­ra­mos fon­do „Mais­to ban­kas“, su ku­riuo glau­džiai bend­ra­dar­biau­ja­me, šven­ti­nia­me ren­gi­ny­je. Ug­do­me ir pi­lie­tiš­ku­mą – ska­ti­na­me pa­žin­ti ir my­lė­ti sa­vo mies­te­lį, sa­vo ša­lį. No­rė­da­mi va­žiuo­ti į di­des­nę ke­lio­nę, kar­tu spren­džia­me, ko­kiu bū­du už­si­dirb­ti pi­ni­gų. Taip mo­ko­mės fi­nan­si­nio raš­tin­gu­mo. Sma­gu pri­si­min­ti, kaip prieš ke­le­rius me­tus iš gau­siai už­de­rė­ju­sių mo­liū­gų ga­mi­no­me cu­ka­tas, kaip par­da­vi­nė­jo­me jas, kad su­rink­tu­me ke­lio­nei rei­ka­lin­gą su­mą, – to­liau dės­tė so­cia­li­nio dar­bo or­ga­ni­za­to­rė. – Vi­sas tas il­gas pa­si­ruo­ši­mas at­si­per­ka ži­nant, kad kai ku­rie iš mū­sų vai­kų iš­vy­ko­je pir­mą­kart pa­ma­tys jū­rą ar su­ži­nos, kad Lie­tu­vo­je yra mies­tų, di­des­nių nei Plun­gė.“

No­ras da­lin­tis ir at­jaus­ti – Dia­nos krau­jy­je
La­bai di­de­lis dė­me­sys ski­ria­mas vai­kų emo­ci­nei bū­se­nai. D. Ar­ma­lie­nė ne­slė­pė, kad sun­kiau­sia pa­dė­ti tiems, ku­rie pra­ran­da ar­ti­muo­sius. My­li­mo žmo­gaus ne­tek­tis su­kre­čia suau­gu­sį­jį, o ką jau kal­bė­ti apie jau­ną as­me­ny­bę. Ky­la įvai­riau­sių eg­zis­ten­ci­nių klau­si­mų, į ku­riuos ne­leng­va at­sa­ky­ti net suau­gu­siems žmo­nėms. „Ne­su psi­cho­lo­gė, bet ga­liu pa­pra­šy­ti pa­gal­bos iš cent­ro di­rek­to­rės Dai­vos Gra­ma­lie­nės, ko­le­gės Lau­ros. Be to, tu­riu su­kau­pu­si di­džiu­lę as­me­ni­nę pa­tir­tį – gy­ve­ni­mas ne­bu­vo leng­vas ir da­vė man daug pa­mo­kų“, – sa­kė Dia­na.

Vie­na iš jų – da­lin­tis ir at­jaus­ti. Pa­sak pa­šne­ko­vės, šias sa­vy­bes ji lyg pa­li­ki­mą per krau­ją pe­rė­mė iš sa­vo gi­mi­nės. Mo­te­ris pa­sa­ko­jo vai­kys­tė­je gy­ve­nu­si Plun­gė­je, gat­ve­lė­je, ku­rios di­džio­ji da­lis gy­ven­to­jų bu­vo sen­jo­rai. Kai­my­nai bu­vo la­bai drau­giš­ki – kar­tu iš­gy­ven­da­vo ne­tek­tis ir džiaugs­mus. Dia­nos ma­ma pa­dė­da­vo vy­res­nie­siems sen­jo­rams, rū­pi­no­si kai­my­nais.

Ant­rą­ją pa­mo­ką ga­vo iš bend­raam­žių: „Tė­ve­liai ne­bu­vo tur­tin­gi, dėl to pa­ty­riau at­skir­tį. Iš­gy­ve­nu­si daug ne­to­le­ran­ci­jos, šian­dien ne­skirs­tau žmo­nių nei pa­gal jų so­cia­li­nę, nei pa­gal fi­nan­si­nę pa­dė­tį. Sup­ran­tu, ko­kia svar­bi mū­sų dar­be em­pa­ti­ja.“

Sauliaus Narkaus nuotr.

Ge­ri dar­buo­to­jų san­ty­kiai – ge­ras įstai­gos mik­rok­li­ma­tas
Vi­sa­da ge­rai nu­si­tei­ku­siai, pro­ble­mų smulk­me­no­se neieš­kan­čiai D. Ar­ma­lie­nei gra­žių žo­džių ne­gai­li cent­ro va­do­vė D. Gra­ma­lie­nė.

„Ieš­ko­da­ma žmo­gaus, ku­ris ga­lė­tų dirb­ti Vai­kų die­nos cent­re, pa­gal­vo­jau apie Dia­ną – ji gy­ve­na Al­sė­džiuo­se, dir­bo lop­še­ly­je-dar­že­ly­je, pa­žįs­ta ne tik vai­kus, jų tė­vus, bet ir se­ne­lius. Yra at­vi­ra, mo­ka bend­rau­ti. Jei­gu kiek­vie­na­me vai­kų die­nos cent­re dirb­tų nors vie­nas toks dar­buo­to­jas kaip Dia­na, pro­ble­mų ko­lek­ty­ve bū­tų ma­žiau. At­mos­fe­ra įstai­go­je pri­klau­so nuo dar­buo­to­jų san­ty­kių, o mik­rok­li­ma­tas mū­sų cent­re la­bai ge­ras, tą jau­čia ir vai­kai“, – kal­bė­jo D. Gra­ma­lie­nė.

Di­džiuo­ja­si sa­vo duk­ro­mis
Iki tol, kol atė­jo į Al­sė­džių vai­kų die­nos cent­rą, Dia­na dir­bo ne vie­no­je įstai­go­je ir ne vie­no­je dar­bo po­zi­ci­jo­je. Te­ko pa­ra­gau­ti ir ga­my­bi­nin­ko, ir vi­rė­jo, ir bu­hal­te­rio, ir kul­tū­ros dar­buo­to­jo duo­nos. Mo­te­ris ne­slė­pė tu­rė­ju­si ne­leng­vą vai­kys­tę, pa­ty­ru­si ne­sėk­min­gą san­tuo­ką. Lai­mei, sun­ku­mai ir iš­ban­dy­mai neuž­go­žė jos op­ti­miz­mo, ge­bė­ji­mo džiaug­tis gy­ve­ni­mu ir be­są­ly­giš­kos mei­lės žmo­nėms.

La­biau­siai ją džiu­gi­na duk­ros Si­gi­ta ir Au­re­li­ja, tai, kad yra ke­tu­rių anū­kų mo­čiu­tė. „Te­ko vie­nai au­gin­ti mer­gai­tes, auk­lė­da­ma jas bi­jo­jau pa­da­ry­ti klai­dų. Ir į Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­tą stu­di­juo­ti et­no­lo­gi­jos įsto­jau, no­rė­da­ma bū­ti pa­vyz­džiu joms. Šian­dien jau ga­liu di­džiuo­tis – ma­no mer­gai­tės užau­go darbš­čio­mis, tvar­kin­go­mis, vers­lio­mis mo­te­ri­mis, pui­kio­mis ma­mo­mis“, – džiau­gė­si Dia­na.

Sauliaus Narkaus nuotr.

Ak­ty­vi vi­suo­me­ni­nin­kė
Džiu­gi­na ir tai, kad ša­lia jos da­bar yra my­li­mas žmo­gus – vy­ras Al­gir­das, kad ga­li už­siim­ti mėgs­ta­ma veik­la. D. Ar­ma­lie­nė dai­nuo­ja kul­tū­ros na­mų cho­re „Al­sė­da“, gie­da Al­sė­džių Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ne­kal­to­jo Pra­si­dė­ji­mo pa­ra­pi­jos cho­re. Jai la­bai pa­tin­ka or­ga­ni­zuo­ti ir ves­ti ren­gi­nius, ke­liau­ti. Ke­liau­da­ma mėgs­ta už­megz­ti nau­jas pa­žin­tis, ypač trau­ki­niuo­se, kai pa­ke­liui ga­li­ma iš­girs­ti daug įdo­mių is­to­ri­jų. Po die­nos dar­bų, emo­ci­nę pu­siaus­vy­rą at­gau­na su­lei­du­si ran­kas į že­mę ar min­ky­da­ma teš­lą duo­nai.

„Man duo­ne­lė – šven­ta. Ke­pu ją, kai tam yra tin­ka­ma pro­ga, daž­niau­siai lauk­da­ma sve­čių. Kep­da­ma gal­vo­ju apie žmo­gų, ku­riam ji skir­ta, su­de­du į ke­pa­lė­lį sa­vo lin­kė­ji­mus“, – gra­žiai apie duo­ną ir apie žmo­nes kal­bė­jo pa­šne­ko­vė.

Lin­kė­ji­mus ne­se­niai mi­nė­tos So­cia­li­nių dar­buo­to­jų die­nos pro­ga ji siun­čia ir sa­vo ko­le­goms: „Dirb­ki­te sa­vo dar­bą nuo­šir­džiai. Ti­kė­ki­te, kad jū­sų ati­duo­tas ge­ru­mas ir mei­lė pa­sieks tų, ku­riems jie bu­vo skir­ti, šir­dis. Ge­ri dar­bai puo­šia ap­lin­ką, da­ry­ki­me juos vi­si drau­ge!“