Griež­ta at­ran­ka ir in­ten­sy­vūs moks­lai

V. Tur­čins­ky­tė užau­go Plun­gė­je, V. Ma­čer­nio gat­vė­je. Tė­tis Vy­tau­tas – te­kin­to­jas, o ma­ma Al­ma – siu­vė­ja. Tė­ve­liai vi­sa­da be­są­ly­giš­kai pa­lai­kė sa­vo duk­rą, kad ir ko­kias sva­jo­nes ji puo­se­lė­da­vo. Vik­to­ri­ja daž­nai lai­ką leis­da­vo su se­ne­liais Ja­ni­na bei Vy­tau­tu ir mo­čiu­te Eu­ge­ni­ja, ku­rie jai to­kie pat bran­gūs kaip ir tė­vai. Šiuo me­tu kraš­tie­tė ofi­cia­liai gy­ve­na Vil­niu­je, nors čia pra­lei­džia la­bai ma­žai lai­ko.

„Po vi­du­ri­nės mo­kyk­los bu­vau la­bai pa­si­me­tu­si, ne­ži­no­jau, ko no­riu gy­ve­ni­me, tad la­bai neap­gal­vo­tai pa­si­rin­kau mais­to sau­gos stu­di­jas Kau­ne. Tik bai­giant šias stu­di­jas su­pra­tau, kad man ši pro­fe­si­ja ne­tin­ka. Ta­da me­tus lai­ko Vil­niu­je stu­di­ja­vau bio­lo­gi­jos iš­ly­gi­na­mą­sias stu­di­jas. De­ja, ir tai ma­nęs ne­su­ža­vė­jo, bet ta­da ne­ti­kė­tai at­ra­dau avia­ci­ją“, – pa­sa­ko­jo Vik­to­ri­ja.

Plun­giš­kė pa­sa­ko­jo tu­rė­ju­si pa­žįs­ta­mą, ku­ri dir­bo stiuar­de­se. Ji vis­ką ir pa­pa­sa­ko­jo apie šią pro­fe­si­ją bei pa­dė­jo kruopš­čiai pa­si­ruoš­ti at­ran­kai, ka­dan­gi tik ją įvei­kęs ga­li pra­dė­ti mo­ky­mus. Kad gau­tų or­lai­vio pa­ly­do­vo li­cen­ci­ją, plun­giš­kė mo­kė­si „Bal­tic Avia­tion Aca­de­my“ mo­ky­mų cent­re Vil­niu­je. Pa­sak pa­šne­ko­vės, moks­lai tru­ko są­ly­gi­nai trum­pai – tik dvi sa­vai­tes, ta­čiau bu­vo la­bai in­ten­sy­vūs, te­ko įsi­sa­vin­ti di­de­lius kie­kius in­for­ma­ci­jos.

Prieš pra­de­dant šiuos mo­ky­mus Vik­to­ri­jai rei­kė­jo praei­ti la­bai de­ta­lią ir griež­tą me­di­ci­nos pa­tik­rą, gau­ti ke­le­tą pa­žy­mų iš įvai­rių įstai­gų, kad yra ne­teis­ta, nie­ka­da ne­si­gy­dė pri­klau­so­my­bių cent­re. Rei­kė­jo pa­teik­ti ir pa­sta­rų­jų pen­ke­rių me­tų sa­vo gy­ve­ni­mo ap­ra­šy­mą, ką vei­kė, kuo už­sii­mė.

Bū­si­mo­sios skry­džių pa­ly­do­vės yra mo­ko­mos, kaip elg­tis iš­ti­kus įvai­rioms ava­ri­nėms si­tua­ci­joms, to­kioms kaip ug­nis lėk­tu­ve, ava­ri­niai nu­si­lei­di­mai ant van­dens ir ant že­mės, de­komp­re­si­ja, sprogs­ta­mie­ji įren­gi­niai lėk­tu­ve. Pri­va­lo mo­kė­ti su­teik­ti pir­mą­ją pa­gal­bą ir tu­rė­ti iš­gy­ve­ni­mo įgū­džių, ku­rių pri­reik­tų lėk­tu­vui nu­si­lei­dus ne­gy­ve­na­mo­je te­ri­to­ri­jo­je ir pri­reik­tu il­giau lauk­ti gel­bė­to­jų. Ki­taip sa­kant, skry­džių pa­ly­do­vai tu­ri bū­ti pa­si­ren­gę vi­soms gy­ve­ni­miš­koms si­tua­ci­joms, ku­rios ga­li nu­tik­ti ore ir ant že­mės.

Prieš kiek­vie­ną skry­dį – ži­nių pa­tik­ri­ni­mas

Plun­giš­kė oro skry­džių pa­ly­do­ve nuo 2018 me­tų dir­ba Lie­tu­vos už­sa­ko­mų­jų skry­džių bend­ro­vė­je „Get­Jet Air­li­nes“. Ir tai – ne koks at­si­tik­ti­nu­mas. Mer­gi­ną vi­sa­da ža­vė­jo or­lai­vių pa­ly­do­vės, tad pa­ma­čius jas oro uos­te vi­sa­da pa­ly­dė­da­vo aki­mis. Be to, Vik­to­ri­ja be ga­lo mėgs­ta ke­liau­ti, tad į nau­jus moks­lus nė­rė nė kiek ne­dve­jo­ju­si.

„Tai bu­vo ge­riau­sias ma­no spren­di­mas, nes to­kia­me dar­be ke­lio­nių ne­trūks­ta, kar­tu su­si­pa­žįs­tu su įvai­rio­mis kul­tū­ro­mis, įdo­miais žmo­nė­mis. Šiuo me­tu skrai­dau su Air­bus 321, 320 ir Boeing 737 lėk­tu­vais. Prieš ke­le­tą me­tų kom­pa­ni­ja tu­rė­jo di­de­lį Air­bus 330 lėk­tu­vą, tai te­ko skrai­dy­ti ir juo.

Vik­to­ri­jos dar­bo die­nos yra la­bai sis­te­min­gos. Vi­sų pir­ma su­si­tin­ka su įgu­la tam skir­to­se vie­to­se ir ap­ta­ria skry­dį, kiek lai­ko truks, kiek ti­ki­ma­si ke­lei­vių ir ki­tą skry­džiui rei­ka­lin­gą in­for­ma­ci­ją. Taip pat vi­sa­da trum­pai ap­ta­ria­mos ir teo­ri­nės ži­nios, o ta­da ke­liau­ja­ma į lėk­tu­vą. Ten sa­vo pa­skir­to­se zo­no­se oro pa­ly­do­vai pa­tik­ri­na vi­są lėk­tu­vą ir lau­kia ke­lei­vių. Po skry­džio vi­sa­da lau­kia ap­ta­ri­mas, ar vis­kas praė­jo ge­rai, ką bu­vo ga­li­ma at­lik­ti ge­riau.

Dir­bant to­kį spe­ci­fi­nį dar­bą ne­re­tai ten­ka su­si­dur­ti su įvai­riais iš­šū­kiais, pa­vyz­džiui, su ne­pak­lus­niais ke­lei­viais ar to­kiais, ku­riems skry­džio me­tu ne­ti­kė­tai pri­rei­kia me­di­ci­ni­nės pa­gal­bos. Anot Vik­to­ri­jos, to­kios si­tua­ci­jos vi­sa­da yra ne­ma­lo­nios ir rei­ka­lau­ja grei­tos reak­ci­jos. To­kiu at­ve­ju skry­džių pa­ly­do­vai sten­gia­si pa­si­telk­ti sa­vo ži­nias ir kaip įma­no­ma grei­čiau pa­dė­ti ke­lei­viui.

Ne­si­bai­gian­čios ke­lio­nės ap­link pa­sau­lį

Kaip be­bū­tų, dar­bas aukš­tai dan­gu­je tu­ri ir sa­vo pri­va­lu­mų, ypač tiems žmo­nėms, ku­rie die­vi­na ke­lio­nes. Vik­to­ri­ja skrai­do į įvai­rias pa­sau­lio ša­lis: Pa­kis­ta­ną, Ira­ką, In­di­ją, Pie­tų ir Šiau­rės Ame­ri­ką, Hong Kon­gą, Se­ne­ga­lą, Ma­ro­ką, Tur­ki­ją, taip pat į dau­ge­lį Eu­ro­pos ša­lių.

Vik­to­ri­jos TUR­ČINS­KY­TĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

„Tu­ri­me ga­li­my­bių ir pa­tys pa­ke­liau­ti, su­si­pa­žin­ti su skir­tin­go­mis pa­sau­lio kul­tū­ro­mis, ap­lan­ky­ti įvai­rias vie­tas, nes bū­na, kad ten lie­ka­me skrai­dy­ti net ir po ke­lias sa­vai­tes“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

Pa­sak Vik­to­ri­jos, ke­lio­nių ir įspū­džių šia­me dar­be tik­rai ne­trūks­ta. Pa­vyz­džiui, per va­sa­rio dvi sa­vai­tes te­ko pa­bū­ti net 5-io­se ša­ly­se už At­lan­to. Kiek­vie­na ša­lis, kiek­vie­na ke­lio­nė tu­ri sa­vo nuo­ty­kių ir nuo­sta­bių at­ra­di­mų, kuo mo­te­ris vi­sa­da džiau­gia­si ir dė­ko­ja avia­ci­jai už ga­li­my­bę vi­sa tai pa­ma­ty­ti sa­vo aki­mis ir pa­tir­ti sa­vo kai­liu.

Vik­to­ri­ja pa­nei­gė vi­suo­me­nė­je sklan­dan­tį mi­tą, esą oro skry­džių pa­ly­do­vėms yra ke­lia­mi la­bai di­de­li rei­ka­la­vi­mai, o ypač gro­žio sri­ty­je. Jos nuo­mo­ne, taip bu­vo se­niau, o da­bar svar­biau­sia yra tu­rė­ti šiam dar­bui tin­ka­mą cha­rak­te­rį. Ir me­tų ap­ri­bo­ji­mo nė­ra, pa­sak Vik­to­ri­jos, dirb­ti skry­džio pa­ly­do­vu ga­li­ma kad ir iki pen­si­jos, ži­no­ma, jei­gu lei­džia svei­ka­ta.

„Ži­no­ma, kai ku­rios oro li­ni­jos, to­kios kaip „Emi­ra­tes“, ski­ria kur kas dau­giau dė­me­sio dar­buo­to­jo iš­vaiz­dai. O bend­rai stiuar­dai tu­ri at­ro­dy­ti rep­re­zen­ta­ty­viai, bet svar­biau­sia, kad bū­tų psi­cho­lo­giš­kai tin­ka­mi šiam dar­bui. Yra ke­le­tas svar­bių as­pek­tų, be ku­rių į šį dar­bą tik­rai ne­priim­tų: tu­ri bū­ti pil­na­me­tis ir bai­gęs nors vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, la­bai ge­rai mo­kė­ti ang­lų kal­bą ir mo­kė­ti plauk­ti. Vi­sa ki­ta – cha­rak­te­rio sa­vy­bės, ku­rios pa­ma­to­mos at­ran­kų me­tu“, – dės­tė pa­šne­ko­vė.

Sug­rį­žu­si į Plun­gę sku­ba ap­lan­ky­ti ar­ti­muo­sius

Vik­to­ri­jos tė­ve­liai, su­ži­no­ję, ko­kį dar­bą ke­ti­na dirb­ti jų duk­ra, bu­vo la­bai nu­ste­bę ir iš pra­džių šiek tiek ne­ri­ma­vo. Bet ga­liau­siai te­ko su­si­tai­ky­ti ir pa­lai­ky­ti sa­vo at­ža­lą, mat se­niai bu­vo aiš­ku – ko ji no­rės, to sieks bet ko­kia kai­na. Vis dėl­to mo­te­ris ne­sle­pia: ar­ti­mie­ji iki šiol ne­ri­mau­ja dėl jos, nes skry­džių pa­ly­do­vų dar­bas yra ga­na pa­vo­jin­gas.

Į Plun­gę Vik­to­ri­ja grįž­ta ga­na daž­nai, sten­gia­si nors kar­tą per mė­ne­sį. Svar­biau­sia už­duo­tis grį­žus – ap­lan­ky­ti se­ne­lius, o to­liau pri­klau­so nuo to, kiek tu­ri lais­vo lai­ko. Vi­sa­da sma­gu pa­si­vaikš­čio­ti prie Bab­run­go, o jei­gu yra dau­giau lai­ko, nu­va­žiuo­ti ir į pa­jū­rį.

Po­mė­giams ir ho­biams Vik­to­ri­ja daug lai­ko ne­tu­ri, ta­čiau vi­sa­da sten­gia­si at­ras­ti ga­li­my­bių pa­spor­tuo­ti, pa­skai­ty­ti pa­tin­kan­čią kny­gą, už­siim­ti ta­py­ba ar pa­si­ma­ty­ti su drau­gais.