Šiandien internetas ūžia nuo įrašų apie vakar LNK laidoje „Bučiuoju.Rūta“ vykusią diskusiją, kurioje dalyvavo ir plateliškis dainų atlikėjas Adrijus Alminas. Vaikinas prisipažino gavęs šaukimą į kariuomenę, tačiau nenorintis tarnauti.
„Aš manau, tegu Lietuvą gina tie, kurie nori, kurie jaučia tam pašaukimą. Aš Lietuvą galiu ginti dainomis, tautiškumo ir tradicijų puoselėjimu, nes dabar nematau ką ginti – vaikai mokyklose kalba angliškai, dainuoja angliškai, tarmės išnyko, masiškai kertami miškai, o valdžia dėl to nieko nedaro“, – televizijos studijoje kalbėjo vaikinas.
Pasikalbėjau su Adrijumi. Jo mintys neišsklaidė abejonių ir po pokalbio vis dar nesu tikras: ar jis tik jaunas naivus menininkas, ar žmogus, jau paveiktas priešiškos propagandos.
Jis sako suprantąs, kad pateko į bėdą. Visiškai kitaip įsivaizdavo laidą, suprato, kad bus panaudota maža dalis jo pasisakymo. Tačiau paklaustas, kaip vertina Ukrainos ir Rusijos karą, atsakė: „Visada gali būti ir trečia pusė. Nebūtinai viskas yra tik juoda ar balta“. Dar kartą perklausiau, kurią pusę palaiko. „Iš tiesų nelabai domiuosi, nežiūriu TV, neseku socialinių tinklų. Man tai neįdomu. Man rūpi gamta, žmonės, muzika“.
Tad spręskite patys.
Manau, kad šis atvejis rodo, kaip jautrios temos – pacifizmas, karo prievolė ir geopolitinė įtampa – gali būti išnaudojamos įvairių politinių jėgų informaciniame lauke.
Adrijaus laidoje išsakytas argumentas „nepalaikau žudymo meno“ yra pacifistinis ir savaime nėra neįprastas. Juk daugelis menininkų istoriškai rėmė pacifizmo idėjas. Bob Dylan, John Lennon, Frida Kahlo, Stanley Kubrick, Virginia Woolf – visi jie buvo pacifistai.
Tačiau Adrijus ne tik atmeta karinę tarnybą, bet ir viešai oponuoja jai televizijoje, žinodamas apie Lietuvoje vyraujančias nuotaikas karo Ukrainoje kontekste. Ir, kaip minėjau, neatsako, kurią pusę palaiko.
Jo argumentas apie asmeninius planus („kariuomenė sutrukdytų mano planams“) buvo suvoktas kaip savanaudiškas, o ne kaip moralinis įsitikinimas.
Adrijus yra muzikantas, studijuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. O jo politinė veikla (nežinau, kiek jis yra ar buvo aktyvus joje, pats sako, kad į Žemaičių partiją, kuri paskui prisijungė prie Viktoro Uspaskich suburtos „Taikos koalicijos“, įrašė draugas) suteikia pagrindą įtarimams, kad jo pareiškimas gali būti dalis didesnės informacinės operacijos (nors tuo abejoju).
Viešas pasisakymas prieš kariuomenę šalyje, kuri susiduria su Rusijos grėsme, natūraliai sukelia neigiamą reakciją. Juk po karo Ukrainoje pradžios Lietuvoje stipriai išaugo karinis sąmoningumas, o pacifizmas, ypač jei jį deklaruoja asmuo, turintis prorusiškų sąsajų, tampa ypač jautriu klausimu. Viešos diskusijos apie kariuomenės reikalingumą gali būti išnaudojamos Rusijos propagandos, kuri siekia sumažinti pasitikėjimą Lietuvos gynyba.
Kas pasinaudojo ar pasinaudos šia situacija?
Prorusiškos politinės jėgos Adrijų greičiausiai išnaudos kaip patogią figūrą pacifizmo diskusijai kurstyti ir visuomenės poliarizacijai didinti.
Žurnalistai dažnai ieško kontraversiškų pasisakymų reitingams kelti. Šiuo atveju pacifisto pozicija buvo naudinga TV laidos diskusijos dinamikai, sukėlė ažiotažą, o televizijai to ir reikia.
Tuo tarpu Rusijos propaganda galės pasinaudoti šia situacija, kad parodytų Lietuvą kaip šalį, kurioje pacifistai yra persekiojami.
Adrijau, esi jaunas, gabus, nevėlu pasirinkti teisingai, pripažinti klaidas ir paaiškinti savo pasisakymus.
Parašykite komentarą