Jurgitos NAGLIENĖS nuotr.

Tie, kas vakarais mėgsta pasivaikščioti po Plungės parką, tikriausiai jau pastebėjo viename iš tvenkinių sukonstruotas iš tolo šviečiančias arkas. Ray Bartkaus instaliacija „Tiltai“ 2022-ųjų vasarą puošė vadinamąją Plungės jūrą. Kodėl po trejų metų nuspręsta ją grąžinti į parko erdves, plačiau papasakojo Žemaičių dailės muziejaus direktorius Robertas ŠIMKUS.

– Plungiškiai „Tiltus“ puikiai prisimena dar nuo tada, kai jie puošė Plungės jūrą, bet tikriausiai niekas nebesitikėjo šios instaliacijos išvysti dar kartą, juo labiau – parko erdvėse. Kaip gimė toks sumanymas?

– Tiesiog ši konstrukcija dulkėjo muziejaus erdvėse. Besikalbant gimė mintis ją ištraukti, nupūsti dulkes ir rudenėjant, kai anksčiau temsta, papuošti parką. Instaliaciją sumontavome šalia centrinio tako esančiame tvenkinyje ir ji įsižiebia kartu su parko takų apšvietimu. Reikėjo šį tą patvarkyti, paremontuoti, bet konstrukcija yra gera, todėl norisi, kad ji „gyventų“. Jei bus tokių pasiūlymų, gal kada nors ją išvysime ir Plungės jūroje.

– Lietuvių kilmės JAV menininkas Ray Bartkus 2022-ųjų vasarą Plungėje pristatė ne tik „Tiltus“. Dar viena instaliacija papuošė ir Plungės parko ąžuolyną. Gal šį rudenį parke išvysime vėl šviečiančius ir „Vainikus“?

– Yra toks noras, bet kol kas nieko nenoriu žadėti. Jei suspėsime su kitais darbais, tikrai dar šį rudenį sumontuosime ir „Vainikus“. Nebūtinai ąžuolyne, galbūt kur nors arčiau rūmų. Bet vėlgi – kol kas tai tik planai. Šiuo metu turime daug kitų rūpesčių.

– Išlydite Arne Quinze parodą?

Žemaičių dailės muziejaus nuotr.

– Išties savaitgalį sulaukėme dviejų menininko komandos narių. Sekmadienį jie išmontavo visą ekspoziciją, o antradienį sukrausime viską į vilkiko priekabą ir išlydėsime į Belgiją. Kiek teko girdėti, kai kurios skulptūros iš ekspozicijos jau yra parduotos, tad nieko nepadarysi – parodai skirtas laikas jau baigėsi, reikia atsisveikinti ir žiūrėti į priekį, planuoti naujas parodas.

Galiu pasidžiaugti, kad A. Quinze paroda pateisino visus lūkesčius, sulaukėme daugybės lankytojų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio. Tam pasitarnavo ir Palangos oro uoste rodyta parodos reklama, ir reklaminis stendas, sumontuotas Kretingoje ir puikiai matomas visiems, vykstantiems prie jūros ir iš jos.

– Kaip visada viena pabaiga tampa kažko naujo pradžia. Atskleiskite, kokių planų turite dėl kitų metų – gal kitąmet Žemaičių dailės muziejus nustebins dar didesniais užmojais?

– Planų yra, tik dar anksti juos skelbti. Tokios parodos kaip A. Quinze atveria duris į tam tikrus meno sluoksnius. Pradžia jau padaryta, ji patenkino visus lūkesčius, dabar tik reikia stengtis išlaikyti tą kartelę ir išnaudoti tiek muziejaus, tiek žirgyno erdves. Pastaroji, beje, yra tikrai išskirtinė savo plotu ir kitom charakteristikom. Reta kultūros ir meno įstaiga Lietuvoje gali pasigirti turinti tokią salę, tad šį privalumą tikrai išnaudosime ir ateityje.

– Jau kitą šeštadienį prie žirgyno salės skambės patrankos salvės, skelbiančios apie Mykolo Oginskio festivalio pradžią. Gal ir čia bus kokių naujovių?

– Festivalis tikrai bus ypatingas, nes jubiliejinis – dvidešimtasis. Jo atidarymo proga rūmuose rengiame ir ypatingą parodą, skirtą Pranciškaus Smuglevičiaus 280-osioms gimimo metinėms, be to, festivalio koncertų metu bus minimos ir Konstantino Mikalojaus Čiurlionio 150-osios gimimo metinės, tad neabejotinai skambės ir šio kompozitoriaus muzika. Festivalio atidaryme tikimės sulaukti ir kultūros, ir švietimo, mokslo ir sporto ministrų, nemažai kitų garbių svečių. Kad visi, atėjusieji į atidarymą, galėtų išvysti ir išgirsti koncertą, šalia žirgyno įrengsime lauko ekraną ir dvi nuo lietaus saugančias palapines su 150 kėdžių.

Sauliaus NARKAUS nuotr.

– Gal festivalio žiūrovai jau galės naudotis rytiniame žirgyno sparne naujai įrengtais tualetais ir rūbine?

– Gaila, bet dar ne, nes darbai dar nė neįpusėjo. Bet po truputį judame į priekį, ateis toks metas, kai galėsime džiaugtis ir šiais patogumais.