FIBA nuotr.

Naktį iš sekmadienio į pirmadienį Lietuvos jaunių (U20) rinktinė Europos krepšinio čempionate pelnė istorinę pergalę. Portugalijoje lietuvės nusileido čempionato lyderėms ispanėms ir pelnė antrąją vietą. Šis rezultatas ypatingas ne tik dėl to, kad iki šiol U20 rinktinei Europos čempionate aukščiausiai yra tekę pakilti tik iki šeštosios vietos. Vykstant čempionatui plačiai skambėjo iš Mažeikių kilusios Danielės Paunksnytės vardas – mergina viename iš čempionato mačų pelnė net 43 taškus ir pagerino visų laikų Europos čempionato rekordą. Dėl šių Danielės pasiekimų sirgo ne tik Mažeikiai, bet ir Plungė, mat jos kelias į didįjį krepšinį prasidėjo būtent mūsų mieste.

„Atvažiavo, apsižiūrėjo ir patiko“
Danielė bene ryškiausiai sužibėjo rinktinei žaidžiant su Izraelio komanda. Dvejais metais už daugumą varžovių jaunesnė gynėja pelnė net 43 taškus ir surinko 48 naudingumo balus.

Šis jos pasirodymas jau dabar vadinamas istoriniu – Danielė pagerino visų laikų Europos U20 merginų čempionato rezultatyvumo rekordą. Iki šiol šiuo rekordu dalijosi slovakė Daniela Čikošova (2001 m.) ir bosnė Melisa Brčaninovič (2016 m.). Abi jos buvo pelniusios po 40 taškų.

Mažeikiškė išsiskyrė ir finale – per 30,5 minutės surinko 21 tašką ir pelnė 17 efektyvumo balų.

„Tai gražiausios rungtynės, kokias man teko stebėti“, – taip apie lietuvaičių pasirodymą Europos čempionate sakė Plungės sporto ir rekreacijos centro trenerė Edita Lapienė.

Danielė, gimusi ir užaugusi Mažeikiuose, žaisti krepšinį pradėjo savo gimtajame mieste, trenerio Vido Berčio treniruojamoje… berniukų komandoje.

Matydami dukros susižavėjimą krepšiniu, Danielės tėvai nusprendė jai ieškoti mergaičių komandos. O kadangi Mažeikiuose tokios nebuvo, teko domėtis galimybėmis treniruotis Plungėje. Taip ji, būdama vos dešimties, pateko į E. Lapienės treniruojamą 2005–2006 m. gimusių mergaičių komandą.

FIBA nuotr.

„Atvažiavo, apsižiūrėjo ir patiko. Pradėjo mama vežioti ją į treniruotes. Pamenu, tokia mažutė, smulkutė mergaičiukė buvo, bet ką išdarinėjo su kamuoliu… Ne kiekvienas berniukas turėjo tokius gebėjimus, – šypsosi trenerė, prisiminusi pirmuosius savo auklėtinės žingsnius krepšinyje. – Pamenu, kolega Genadijus Glikmanas, ateidavęs pažiūrėti varžybų, sakydavo, kad eina tik į mano Danielę pažiūrėt, kaip ji žaidžia – kitų gali nė nebūti.“

Neeilinis pasiaukojimas dukros talentui
D. Paunksnytė, treniruojama E. Lapienės, Plungėje pradėjo žaisti su 2006–2007 m. gimusių mergaičių komanda, tačiau vėliau buvo kviečiama dalyvauti ir vyresnių, gimusių 2005–2006 metais, varžybose. Tad dabar nesunku suskaičiuoti, kad iš Mažeikių į Plungę jai kartu su mama tekdavo vykti gana dažnai: per savaitę vykdavo dvi treniruotės ir dvi varžybos: ne tik Plungėje, bet ir kituose miestuose.

„Šiandien skaičiau, duodama interviu Danielė sakė, kad į Plungę vykdavo kone kasdien ir taip – ketverius metus. Panašiai ir buvo. Danielės mama buvo tapusi kone mano dešiniąja ranka, nes kartu važiuodavo į visas varžybas, kur jos bebūtų. Kiek kasų mergaitėms yra supynusi, kiek puodų košės išvirusi… Kas dabar ir suskaičiuos. Apskritai Danielės tėvelių atsidavimas ir pasiaukojimas dukros talentui yra neeilinis“, – sako E. Lapienė.

Kai Danielei suėjo 14 metų, tėvai ir trenerė išlydėjo ją toliau mokytis ir treniruotis į sostinę. „Atėjo metas paleisti, kad ir kaip skaudėjo širdį. Bet mačiau, kad ji jau išaugo mūsų marškinėlius“, – sako trenerė.

Į čempionatą – skaudančia koja
Nepaisant to, ryšys išliko, E. Lapienė iki šiol atidžiai seka merginos sportinį kelią, nepraleidžia nė vienų svarbesnių jos varžybų. Stebėjo ir pernykštį Danielės pasirodymą su Lietuvos rinktine U-18 Europos čempionate. Trenerė sako iš karto pastebėjusi, kad ten Danielė neturėjo galimybių pilnai atsiskleisti, o štai šiemet U-20 čempionate žibėjo gana ryškiai.

„Parašiau jos mamai, kad perduotų, jog dabar Danielė žaidžia kaip Plungėje – pilnu tempu, atiduodama visą save, – čempionato įspūdžiais toliau dalijasi trenerė. – Ir kokie buvo tie jos rekordiniai varžybose su Izraelio komanda įmesti 43 taškai… Gal tik vienas kitas laisvas, o kiti – per varžovių rankas, per visokias kliūtis. Ką aš galiu pasakyti – tai buvo vienos gražiausių rungtynių, kokias man teko stebėti. Tiesiog sėdi, žiūri ir džiaugiesi. Kitaip ir būti negali, kai matai, kad žmogus eina į priekį nepaisant nieko. Juk į čempionatą išvažiavo skaudančia koja. Mama nenorėjo leisti, bet ką padarysi – dukra juk jau pilnametė. Štai ką gali motyvacija siekti aukštumų. Būna, kitoms mergaitėms per gatvę reikia pereiti – ir tai praleidžia nemažai treniruočių, o Danielė iš Mažeikių važinėdavo ir nė vienos nepraleisdavo. Tokia pat užsispyrusi liko iki šiol.“

Trenerė E. Lapienė šiemet atsisveikino su 2007 metais gimusių merginų komanda bei dabar renka naują pradinių klasių amžiaus mergaičių grupę. Kas žino, gal joje pirmuosius žingsnius didžiojo krepšinio link žengs dar ne viena būsimoji čempionė.