Treneris, kurio dėka Plungėje atgimė sunkioji atletika

Didžiąją savo gyvenimo dalį sportui atidavęs sunkiosios atletikos treneris Edvardas Zaniauskas neseniai atšventė 80-ies metų jubiliejų. Ta proga pakvietėme plungiškį prisiminti ir papasakoti, kaip jam pavyko Plungėje atgaivinti sunkiąją atletiką. Besikalbėdami prisiminėme ir istorinius 1991 metų sausio įvykius, kuriuose jis dalyvavo kaip vienas iš laisvės gynėjų. Bet apie viską – nuo pradžių.

– Su kokiomis nuotaikomis, mintimis pasitikote jubiliejų?
– Užklupo dvejopi jausmai. Suprantu, jog metai bėga, bet kartu ir džiaugiuosi. Mat gyvenime pavyko kai ką ir nuveikti.

– Atskleiskite, kas jus paskatino pasirinkti sportininko kelią?
– Dalį vaikystės praleidau Šateikiuose. Su šeima gyvenome dideliame mediniame name, kuris kažkada priklausė grafams Pliateriams. Iki šiol su nostalgija prisimenu nuostabią gamtą ir Šateikių parką. Su draugais daug laiko praleisdavome lauke. Susigalvodavome įvairių užsiėmimų, žiemą slidinėdavome. Kodėl tai akcentuoju? Todėl, kad toks fizinis lavinimasis ateityje tapo tvirtu pagrindu siekti gerų sporto rezultatų.

1965 m. Lietuvos jaunimo čempionate tapau ieties metimo čempionu. Vaikystės draugas Liudas Anužis metais anksčiau toje pat rungtyje iškovojo Respublikos moksleivių aukso medalį. Tad nenuostabu, kad abu buvome pakviesti į šių amžiaus grupių Lietuvos rinktines. Smagia ranka pasižymėjo ir brolis Vladas, toli skraidinęs ietį dešimtkovės varžybose. Jose jis triskart pelnė sidabro medalius Lietuvos suaugusiųjų čempionatuose. Sėkmė brolį lydėjo ir tapus senjoru: laimėta bemaž dešimt medalių Pasaulio ir Europos lengvosios atletikos veteranų čempionatuose, iš kurių svariausias – už 2002 m. planetos pirmenybėse Tamperėje (Suomija) vicečempiono titulą dešimtkovėje.

– Kodėl pats vėliau nuo lengvosios atletikos perėjote prie sunkiosios?
– Sunkioji atletika man buvo reikalinga tik bendram fiziniam pasirengimui. Visgi studijų laikais mane nusižiūrėjo „grynakraujai“ sunkiaatlečiai. Taip patekau į Kauno politechnikos instituto, o nuo 1969-ųjų pabaigos – ir į Plungės rajono sunkiosios atletikos rinktines. Taigi, kai 1976 m. sausį Laisvanoriškos sporto draugijos „Nemunas“ Plungės rajono tarybos pirmininkas Benediktas Čiutys man pasiūlė atgaivinti šią jėgos sporto šaką, nė kiek nedvejojęs sutikau. Primintina, kad sunkioji atletika Plungės rajone „gimė“ 1955 metais tuomečio rajono sporto vadovo Alberto Kazlausko pastangomis.

– O nuo ko jūs pradėjote Plungėje gaivinti šią visų pamirštą sporto šaką?
– Visų pirma reikėjo išspręsti patalpų klausimą. Įsikūrėme 1-osios vidurinės mokyklos pusrūsio patalpose. Noriu pabrėžti, kad nuo tada ir vėliau mokinius treniravau ne aš vienas. Nuodėmė būtų nepaminėti Romualdo Žiliaus, Antano Kryževičiaus, Valdo Mikalausko, Dariaus Mikalausko. Tiesa, jie tuo užsiėmė neilgai, po vienus kitus metus, tačiau jų indėlis į šią sporto šaką irgi yra gana svarus. Dabar pagrindiniu sunkiosios atletikos treneriu yra mano sūnus Evaldas.

– Ar jaunimo požiūris į šią sporto šaką tada ir dabar skiriasi?
– Kai 1976 m. balandžio 2–3 d. Plungėje pirmąkart suorganizavome Lietuvos vyrų sunkiosios atletikos čempionatą, pastebėjome didelį vietos jaunimo susidomėjimą. Gausiai susirinkusiųjų aistras, matant keliamus rekordinius svorius, teisėjams netgi teko malšinti.

Nieko stebėtino, kad po šio čempionato pas mus treniruotis atėjo gausybė vaikinų. Beje, „Sporto“ laikraštis net dviejuose numeriuose gyrė plungiškius už sklandžiai surengtas sunkiaatlečių varžybas, kuriose buvo pagerinti devyni Respublikos rekordai.

Na, o šiais laikais treneriams tenka ieškoti kitų būdų sudominti jaunimą šia sporto šaka. Gana veiksminga tai, jog paįvairiname jų sportinį gyvenimą. Pavyzdžiui, kartu su sunkiosios atletikos kovomis rengiame ir štangos spaudimo nuo suolelio varžybas. Tai duoda gerų rezultatų, nes savo ugdomose grupėse tiek merginų, tiek vaikinų turime pakankamai. Deja, tik entuziastų save „pakankinti“ dideliais krūviais, kas būtina siekiant aukštų rezultatų, yra kur kas mažiau.

– Per savo darbo metus išugdėte nemažai sportininkų. Kurie iš jų pasiekė daugiausiai ar labiausiai nustebino?
– Kaip labiausiai nustebinusius galėčiau įvardinti jau minėtus V. Mikalauską ir D. Mikalauską, taip pat Nerijų Banį, Giedrių Kavecką, brolius Darių ir Donatą Gusčius, Vaclovą Butkų, Dominyką Domarką, Vaclovą Rimgailą, Martyną Varpiotą, Deividą Kadį bei nemažai kitų atletų. Jie buvo lyderiai – dalis iš šių sportininkų įvykdė kandidatų į sporto meistrus normatyvus, o V. Mikalauskas dar ir gerino šalies jaunučių rekordus.

Būtina pagirti ir merginas. Pirmiausia – Irmą Diekantaitę, Sonatą Ruvelytę, Aureliją Saudargaitę, Laurą Staniulėnaitę, Rositą Krikotiną, Eglę Gedrimaitę, seseris Auksę ir Augustę Jonušaites. Esu patenkintas, kad ant sunkiosios atletikos pakylos spindėjo ir šateikiškiai mokiniai, iškovoję medalius Lietuvos čempionatuose: Orinta Palenskytė, Ieva Špogytė, Arvydas Matevičius bei Laurynas Tamošauskas. Tai kartu ir nuostabaus vietos kūno kultūros mokytojo Aloyzo Paulausko nuopelnas. Jo dėka Šateikių mokykla – ypač sportiška.

– Gal kada bandėte suskaičiuoti, kiek jūsų auklėtiniai jau yra laimėję įvairių medalių Lietuvos čempionatuose?
– Jų skaičius sparčiai artėja prie pusės tūkstančio. Tiek būtų kartu sudėjus sunkiosios atletikos, rankų lenkimo sporto, jėgos trikovės bei štangos spaudimo atstovų laimėjimus.

– Sunkiaatlečius Plungės sporto ir rekreacijos centre dabar treniruojate kartu su sūnumi Evaldu. Nesunku atspėti, kad tokiam jo pasirinkimui didžiausią įtaką padarė jūsų pavyzdys.
– Tikrai taip. Baigęs Klaipėdos universiteto pedagogikos fakultetą dar tuometėje Plungės sporto mokykloje jis pradėjo dirbti lengvaatlečių treneriu, tačiau vėliau taip pat pasuko į sunkiąją atletiką. Be to, Evaldas ir pats yra kilnojęs štangą vienose kitose varžybose. Taigi ši sporto šaka jam – ne naujiena. Studijuodamas mėgo pasirungti ir su svarsčiais.

– Sunkiąją atletiką neretai lydi tai vienur, tai kitur pasigirstantys dopingo skandalai. Ar kalbatės apie tai su auklėtiniais?
– Galime pasididžiuoti, kad mūsų sunkioji atletika, kaip mes vadiname, yra „ekologiška“, mat atidžiai kontroliuojame ir stengiamės apsaugoti savo auklėtinius nuo visokių neaiškių preparatų vartojimo. Juk tai – tik sveikatos žalojimas, o ne efektyvi jėgos išsiugdymo priemonė. Nemalonu sužinoti, jog už draudžiamų medžiagų panaudojimą Respublikos antidopingo agentūrai įkliūva kokio nors rajono ar miesto atletai. Mes Plungėje prisilaikome švaraus sporto vertybių.

– Plungėje galime pasigirti ir vis gerėjančia materialine sporto baze. Pokyčiai tikriausiai neaplenkė ir sunkiaatlečių?
– Sporto bazės mieste išties stulbinančiai pagerėjo. Rekonstruota irklavimo bazė, pastatytas baseinas. Netrukus, atidarius naująją sporto areną, palankesnėmis treniruočių bei varžybų sąlygomis džiaugsis krepšininkai. Suremontuotos ir mums priklausančios patalpos. Galime naudotis ir Akademiko Adolfo Jucio progimnazijoje esančia treniruoklių sale. Lyginant su ankstesniais laikais, dabar užsiiminėti sunkiąja atletika yra kur kas patraukliau.

– O ar sekate sunkiosios atletikos aktualijas šalies mastu? Kokias tendencijas įžvelgiate?
– Tai skaudi tema. Lietuviai daugiau sukurti krepšiniui. Jei vienam ar kitam mūsų tautiečiui pavyksta užimti šiek tiek aukštesnę vietą Pasaulio ar Europos sunkiaatlečių čempionatuose – tai daugiau išimtis, nei taisyklė. Su kitų šalių sunkiaatlečiais, ypač iš Tolimųjų Rytų, mūsų krašto sportininkams varžytis yra gana sudėtinga.

Lietuviško ritinio čempionai. E. Zaniauskas – stovi antras iš kairės

– Netrukus minėsime Sausio 13-ąją. Žinau, kad tą dieną, 1991-aisiais, buvote Vilniuje. Papasakokite, kas liko atminty iš tų dienų įvykių.
– 1991 m. sausio 11 d., išgirdus per radiją raginimus atvykti į Vilnių budėti prie strategiškai svarbių objektų, operatyviai sureagavo ir plungiškiai. Tos dienos popietę mes, apie trisdešimt žmonių, susirinkome aikštelėje prie bažnyčios, kur jau stovėjo autobusas. Išlydėjo pats Plungės rajono Sąjūdžio tarybos pirmininkas Antanas Lapukas.
Pakeliui į sostinę per radijo imtuvus išgirdome, kad prie Tarpmiestinės telefonų stoties yra reikalingi budėtojai. Ten ir atsidūrėme. Bebudint nakties tylą kartais sudrumsdavo atokiau riedančios tanketės.

Su keletu mūsiškių trumpam buvau nuėjęs prie Ministrų tarybos ir Aukščiausiosios Tarybos rūmų, kurių prieigose irgi būriavosi gausybė žmonių. Prie Martyno Mažvydo bibliotekos, esančios šalia Parlamento, vyko koncertas. Žmonės būriavosi ir lingavo į taktą, tarsi ore netvyrotų didžiulė grėsmė. Visur paslaugios vilnietės, atsinešusios termosus ir sumuštinius, siūlė pasistiprinti.

Šeštadienį, prieš keliaujant namo, užsukome prie televizijos bokšto. Ten sutikome kitus tik atvykusius mūsų kraštiečius, palinkėjome jiems sėkmės ir pasukome į namų pusę.

Po daugelio dienų, vartant su Sausio 13-osios įvykiais susijusią medžiagą, sužinojau, kad Pskovo desantininkai naktį iš sausio 11-osios į 12-ąją planavo užgrobti būtent Tarpmiestinę telefonų stotį, tačiau dėl kažkokių nenumatytų aplinkybių į Vilnių atskrido viena para vėliau. Jei ne šios pasikeitusios aplinkybės, nežinia, kaip viskas būtų mums pasibaigę.

– Dėkoju už pokalbį.