1995 me­tų Ve­ly­kos Tel­šiuo­se Ka­ta­ly­nų šei­mai ta­po ri­ba, po ku­rios gy­ve­ni­mas nie­ka­da ne­beg­rį­žo į anks­tes­nes vė­žes. Ba­lan­džio 16-ąją, per šven­tes, še­še­rių me­tų Si­gi­ta Ka­ta­ly­nai­tė din­go be pėd­sa­kų. Nuo tos die­nos praė­jo 30 me­tų, ta­čiau klau­si­mas, kas jai nu­ti­ko, taip ir li­ko be at­sa­ky­mo.

Si­gi­tos bro­lis Sva­jū­nas Ka­ta­ly­nas, ku­riam tuo me­tu bu­vo vos pen­ke­ri, šian­dien gy­ve­na Is­pa­ni­jo­je. Jam – 35-eri. Se­sers jis ieš­ko jau tris de­šimt­me­čius.

„Aš vi­sa­da sa­kau – no­riu tie­sos“, – trum­pai įvar­di­ja sa­vo ieš­ko­ji­mo es­mę.

Dia­na PU­ZE­RĖ

Vai­ko at­min­tis: be­veik nie­ko, iš­sky­rus paieš­kas
Lem­tin­gą­ją die­ną vi­sa šei­ma bu­vo Tel­šiuo­se, pas tė­vų drau­gus, šven­tė Ve­ly­kas. Vai­kai žai­dė kie­me – Si­gi­ta, jos jau­nes­nis bro­lis ir ki­ti dau­gia­bu­čių vai­kai.

Ta­čiau vie­ną aki­mir­ką mer­gai­tė din­go.

„Aš be­veik nie­ko iš tos die­nos ne­pa­me­nu. Tik vie­nas vaiz­das išliko – mes vi­si ieš­ko­jo­me Si­gi­tos po dau­gia­bu­čių bal­ko­nais. Gal­vo­jo­me, kad ji gal kur nors sle­pia­si“, – pa­sa­ko­ja Sva­jū­nas.

Jis ne­pri­si­me­na nei pa­sku­ti­nio kar­to, kai ma­tė se­se­rį, nei to, ką tą die­ną jam sa­kė suau­gu­sie­ji. Tuo­met, bū­da­mas pen­ke­rių, dar ne­sup­ra­to, kad vyks­ta kaž­kas ne­grįž­ta­mo: „Sup­ra­ti­mas atė­jo tik ta­da, kai užau­gau.“

Trum­pa paieš­ka ir nu­trauk­ta by­la
Po­li­ci­ja bu­vo in­for­muo­ta, ta­čiau, pa­sak Sva­jū­no, se­sers paieš­ka tru­ko la­bai trum­pai.

„Kiek pa­me­nu, po­li­ci­ja by­lą nu­trau­kė la­bai grei­tai. Man tai iki šiol ke­lia di­de­lį įta­ri­mą“, – sa­ko jis.

Vie­nas iš tuo me­tu ap­ta­ri­nė­tų epi­zo­dų – kie­me bu­vęs vy­res­nis ber­niu­kas, ku­ris iš pra­džių tei­gė ma­tęs, kaip Si­gi­tą įso­di­no į juo­dą au­to­bu­siu­ką.

„Vė­liau jis vis­ką pa­nei­gė. Ne­va no­rė­jo pa­si­va­ži­nė­ti su po­li­ci­jos au­to­mo­bi­liu. Ar tai bu­vo tie­sa, ar ne – aš ne­ži­nau. Tais lai­kais bu­vo daug ko­rup­ci­jos, daug keis­tų da­ly­kų“, – svars­to pa­šne­ko­vas.

Be tvir­tų įro­dy­mų by­la bu­vo nu­trauk­ta, o at­sa­ky­mų šei­ma taip ir ne­ga­vo.

Is­to­ri­ja, ku­ri gy­ve­no laik­raš­čių pus­la­piuo­se
Tuo me­tu apie din­gu­sią mer­gai­tę ra­šė ir ša­lies spau­da – laik­raš­čiai mir­gė­jo ant­raš­tė­mis apie Tel­šiuo­se be pėd­sa­kų din­gu­sią še­šia­me­tę.

Nors ofi­cia­li paieš­ka bu­vo nu­trauk­ta, ši is­to­ri­ja dar ku­rį lai­ką gy­ve­no laik­raš­čių pus­la­piuo­se. Sva­jū­nas ro­do, kad iki šiol yra iš­sau­go­jęs to me­to pub­li­ka­ci­jų iš­kar­pas.

Me­tams bė­gant po­pie­rius pa­gel­to, ta­čiau klau­si­mas, už­ra­šy­tas to­se ant­raš­tė­se, li­ko toks pat: kas nu­ti­ko Si­gi­tai Ka­ta­ly­nai­tei?

Ver­si­jos, ku­rios per­se­kio­jo me­tų me­tus
Per tris de­šimt­me­čius Sva­jū­nas gir­dė­jo dau­gy­bę ver­si­jų, kas ga­lė­jo nu­tik­ti jo se­se­riai.

„Kad ji pa­grob­ta do­no­rys­tei. Kad pa­grob­ta dėl tė­vų sko­lų. Kad ji svei­ka ir gy­va. Kad su­lau­ku­si pil­na­me­tys­tės pa­ti ma­ne su­si­ras. Kad ji ne­gy­va. Kad gy­ve­na gerai… Esu gir­dė­jęs vis­ko“, – pa­sa­ko­ja jis.

Ne­ži­no­da­mi, kur ieš­ko­ti at­sa­ky­mų, tė­vai krei­pė­si net į bū­rė­jas.

„Vie­na sa­kė, kad kai Si­gi­tai sueis 18 me­tų, ji su­grįš. Ki­ta – kad jos jau ne­bė­ra tarp gy­vų­jų. Aš tuo ne­la­bai ti­kiu. Tur­būt ką no­ri, tą ir sa­ko“, – kal­ba Sva­jū­nas.

Šei­ma, ku­ri su­by­rė­jo
Se­sers din­gi­mas nea­ti­tai­so­mai pa­kei­tė šei­mos gy­ve­ni­mą.

Tė­vai iš­si­sky­rė. Šei­ma iš­si­kraus­tė iš Tel­šių. Po ku­rio lai­ko ma­ma iš­vy­ko už­si­dirb­ti į Is­pa­ni­ją, kad ga­lė­tų tęs­ti duk­ros paieš­kas, o Sva­jū­ną pa­li­ko pas te­tą.

„Po ke­le­rių me­tų ji grį­žo. Pa­siė­mė ma­ne, kai man bu­vo 14 me­tų, ir iš­si­ve­žė į Is­pa­ni­ją“, – pa­sa­ko­ja jis.

Aug­ti su ne­ži­no­my­be bu­vo sun­kiau­sia: „Aš ži­no­jau, kad tu­riu se­se­rį, bet ne­ži­no­jau, ji gy­va ar ne. Vi­si ap­lin­kui tu­rė­jo bro­lius ir se­ses, o aš bu­vau vie­nas.“

Ieš­ko­ti pra­dė­jo dar ne­sant so­cia­li­nių tink­lų
Paaug­lys­tė­je Sva­jū­nas su­pra­to, kad ši is­to­ri­ja jo šir­dy­je nie­ka­da neuž­si­vė­rė: „Kai paau­gau, pra­dė­jo vis la­biau se­sers trūk­ti. Ži­no­jau, kad ji yra, bet jos nė­ra ša­lia.“

Būdamas maž­daug 17–19 me­tų jis pra­dė­jo ieš­ko­ti sa­va­ran­kiš­kai – ra­šy­ti straips­nius, kel­ti in­for­ma­ci­ją į įvai­rius in­ter­ne­to pus­la­pius. Tuo me­tu dar ne­bu­vo nei „Fa­ce­book“, nei ki­tų so­cia­li­nių tink­lų.

„Nuo įvai­rių in­ter­ne­to sve­tai­nių ir pra­dė­jau. Man pa­dė­jo tik žur­na­lis­tai“, – sa­ko jis.

Per vi­sus me­tus rea­lių užuo­mi­nų taip ir neat­si­ra­do: „Bu­vo tik ne­ga­ty­vūs ko­men­ta­rai – kad esu ne­svei­kas, nes ieš­kau se­sers jau 30 me­tų.“

Klau­si­mas, ku­rio neuž­da­vė
Prieš ke­le­tą me­tų Sva­jū­no tė­vas mi­rė nuo vė­žio. Prieš jo mir­tį sū­nus bu­vo grį­žęs į Lie­tu­vą.

„Sė­dė­jau prie jo lo­vos, kal­bė­jo­mės. Bet taip ir ne­pak­lau­siau apie se­se­rį. Gal ką nors ži­no­jo. Da­bar jau per vė­lu“, – ty­liai sa­ko jis.

Vė­liau su Sva­jū­nu su­si­sie­kė mo­te­ris, ku­ri tei­gė, kad pa­ži­no­jo jo tė­vą ir gir­dė­jo apie ga­li­mus konf­lik­tus su ne­ge­rais žmo­nė­mis bei net ga­li­mą ant­rą vai­ką. Ta­čiau tai ir li­ko ne­pat­vir­tin­to­mis ver­si­jo­mis.

„Jei ji skai­ty­tų – man svar­bu ži­no­ti, kad ji gy­va“
Šian­dien Sva­jū­nas sa­ko ne­ži­nan­tis, ar se­suo gy­va. Ta­čiau šir­dy­je jis links­ta ti­kė­ti tuo, kas ge­riau­sia: „Vi­sa­da bandau save nuteikti, kad jai vis­kas ge­rai. Kad ji gy­va, gal­būt su­kū­ru­si šei­mą ir gy­ve­na lai­min­gą gy­ve­ni­mą.“

Tel­šiai jam iki šiol – ne tik mies­tas: „Vi­sa­da, kai iš­girs­tu Tel­šių pa­va­di­ni­mą, min­ty­se ma­tau se­sę.“

Jis re­tai grįž­ta į gim­ti­nę, ta­čiau paieš­kų ne­nut­rau­kia.

„Jei­gu se­sė skai­ty­tų – net jei ne­no­rė­tų bend­rau­ti su ma­ni­mi, man svar­bu tik ži­no­ti, kad ji yra. Kad ji gy­va. Man bū­tų ra­miau“, – tei­gia Sva­jū­nas.

Paieš­ka bu­vo vyk­do­ma, bet vi­si do­ku­men­tai su­nai­kin­ti
Pa­sak Tel­šių ap­skri­ties vy­riau­sio­jo po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Ko­mu­ni­ka­ci­jos po­sky­rio vy­res­nio­sios spe­cia­lis­tės Eve­li­nos La­ta­ky­tės, iki­teis­mi­nis ty­ri­mas dėl mi­nė­to įvy­kio bu­vo at­lik­tas, ta­čiau ofi­cia­lūs duo­me­nys ir do­ku­men­tai iki šių die­nų neiš­li­ko, nes, pa­si­bai­gus įsta­ty­muo­se nu­sta­ty­tam sau­go­ji­mo ter­mi­nui, jie bu­vo su­nai­kin­ti pa­gal tuo me­tu ga­lio­ju­sius tei­sės ak­tus.

„Vis dėl­to rem­da­mie­si tuo, ką pri­si­me­na tuo me­tu dir­bę ko­le­gos, ga­li­me nu­ro­dy­ti, kad 1995 me­tais bu­vo vyk­do­ma ne­pil­na­me­tės mer­gai­tės paieš­ka. Iki­teis­mi­nį ty­ri­mą at­li­ko tuo­me­ti­nis Tel­šių ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Kri­mi­na­li­nės po­li­ci­jos sky­rius. Ty­ri­mas bu­vo nu­trauk­tas suė­jus se­na­ties ter­mi­nui, tai yra praė­jus pen­ke­riems me­tams nuo as­mens din­gi­mo“, – dės­tė E. La­ta­ky­tė.

Po­li­ci­jos at­sto­vė sa­kė, kad paieš­kos me­tu bu­vo tik­ri­na­mos įvai­rios din­gi­mo ver­si­jos, ta­čiau de­ta­les­nės in­for­ma­ci­jos apie ty­ri­mo ei­gą, priim­tus spren­di­mus ar konk­re­čias iš­va­das pa­teik­ti ne­ga­li, nes do­ku­men­tai neiš­li­kę.

PA­GAL­BA IEŠ­KANT SI­GI­TOS KA­TA­LY­NAI­TĖS
1995 m. ba­lan­džio 16 d., per Ve­ly­kas, Tel­šiuo­se din­go še­še­rių me­tų Si­gi­ta Ka­ta­ly­nai­tė.

Ji gi­mė 1989 m. – šian­dien jai bū­tų 36-eri.

Išs­kir­ti­nis bruo­žas – ant de­ši­nės ko­jos po ke­liu tu­rė­jo maž­daug pu­pos dy­džio ap­ga­mą. Gal­būt tai pa­dės ją at­pa­žin­ti.

Bet ko­kia in­for­ma­ci­ja, net ir at­ro­dan­ti ne­reikš­min­ga, ga­li bū­ti la­bai svar­bi.

Jei pri­si­me­na­te ką nors iš to lai­ko ar ga­li­te pa­dė­ti – su­si­sie­ki­te:

el. pa­štu: svajunaskatalynas@gmail.com,

tel.: +34 612 292 183, +34 603 995 102.

Sigitos brolis Svajūnas norėtų žinoti tiesą, kas nutiko seseriai prieš tris dešimtmečius