Asmeninio Ugnės BAKANAUSKAITĖS-BARTKIENĖS albumo nuotr.

Šiandien skaitytojus supažindiname su buvusia plungiške Ugne Bakanauskaite. Ugnė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė džiazo vokalo ir pedagogikos bakalauro ir magistro studijas. Yra dalyvavusi įvairiuose konkursuose ir televizijos projektuose, pelniusi apdovanojimų. Ji – profesionali dainininkė, dainų kūrėja, vokalo mokytoja, „Muzikinių suvenyrų“ projekto ir vienintelės Lietuvoje įkraunamos muzikinės knygelės „Dainuok kartu“ kūdikiams autorė.

– Daugelis Jus pažįsta kaip įvairių televizijos projektų dalyvę ir svingo vokalisčių grupės „The Ditties“ narę. Bet scenoje nebepasirodote. Kodėl?

– Buvo daug priežasčių, kodėl palikau sceną. Viena iš jų – kad tai labai daug atima jėgų. Taip, pinigai geri, esi įvertinamas, bet privalėjau klausytis savo kūno. Pradėjau negaluoti, patyriau keletą operacijų. Turėjau sustoti.

Kaip bebūtų, muzika vis tiek liko su manimi. Mano gyvenimo filosofija dabar tokia: net jeigu ką nors darai gerai, nebūtinai turi tęsti, jei to nebenori arba tai nebeteikia džiaugsmo. Nesuprantančiam atrodo, kas tas koncertas – valanda ar dvi ant scenos, paskui plojimai, pripažinimas, dėmesys… Tikras rojus. Tačiau muzikanto darbas nelengvas. Turi taikytis prie žmonių, daug repeticijų, nuovargio. Būdavo net du ar trys koncertai per dieną. Ir taip kiekvieną savaitgalį.

Aš esu šeimos žmogus, o visi mano savaitgaliai būdavo „parduoti“. Pamenu, kaip man reikėdavo antrą Kalėdų dieną stotis nuo šeimos stalo ir išvažiuoti iš tėvų namų. Būdavo labai sunku. Su plyštančia širdimi audavausi aukštakulnius ir vilkdavausi blizgias scenines sukneles. Daugiau nei dešimt metų Naujuosius metus sutikdavau scenoje, nors tuo metu norėdavau būti su draugais ar artimaisiais.

Kai ir studijuoji, ir dirbi, ir dar koncertuoji, visko yra tiesiog per daug.

– Kaip ir kada atėjote į muzikos pasaulį? Ir ar palikusi sceną atradote „sveikesnių“ būdų būti kartu su muzika?

– Muzika mane lydėjo nuo pat vaikystės. Koncertuoti pradėjau labai anksti, bet „bumas“ prasidėjo nuo antro studijų kurso, kai man buvo devyniolika metų. Pamenu, mano pirmas darbas buvo Plungėje – per parodas grodavau fortepijonu Oginskių rūmuose.

Dabar esu įkūrusi savo Ugnės dainavimo studiją Vilniaus centre. Mokau dainuoti ir vaikus, ir suaugusiuosius. Ir tikrai džiaugiuosi, kad tuo užsiimu.

– Papasakokite apie savo knygelę „Dainuok kartu“.

– Tai mano projektas. Nuo pat gimimo aš dainuodavau savo sūnui. Kai jam sukako keli mėnesiai, norėjau nupirkti muzikinę knygelę. Mano sūnus buvo jautrus kūdikis, tad man buvo svarbu, kad knygelė būtų su gražiais paveiksliukais ir kad garsas būtų švelnus, jo negąsdintų. Ieškojau knygelės, kurios kampai būtų užapvalinti ir neplyštų lapai, kuri būtų nedidelė ir nesunki, bet tokios lietuviškoje rinkoje neradau.

– Vadinasi, ši knygelė gimė iš jūsų pačios gyvenimiškos patirties?

– Taip, tikrai. Man norėjosi sukurti knygelę kūdikiams, kuri kviestų klausytis ir kad vaikelis išlaikytų dėmesį. Planavau išleisti ją, iki mano vaikui sukaks vieneri. Deja, nespėjau. Pasirodo, muzikinių knygų leidyba yra labai sudėtinga ir brangi. Su viena leidykla viską buvau suderinusi, bet prasidėjo karas Ukrainoje. Ir tą mintį teko laikinai „palaidoti“.

Asmeninio Ugnės BAKANAUSKAITĖS-BARTKIENĖS albumo nuotr.

Kai sūnus pradėjo lankyti darželį, nusprendžiau, kad jau metas įgyvendinti seną svajonę. Viską padariau savo lėšomis. Darbo buvo begalė, bet po maždaug metų knygelė išvydo dienos šviesą. Džiaugiuosi, kad ji buvo įvertinta ir išpirkta žaibo greičiu. Planuoju savo elektroninėje parduotuvėje jų vėl turėti apie vasario mėnesį. Beje, reikia paminėti, kad tai yra pirmoji Lietuvoje įkraunama knygelė be baterijų.

Joje yra penkios mano kūrybos dainelės, kurias pati ir įdainavau. Įgrojau irgi pati. Turėjau ir pagalbininkų. Įrašus darėme profesionalioje studijoje. Knygos iliustracijas kūrė mano artimas draugas plungiškis Žygimantas Bidva.

O dabar pamažu audžiu mintį apie dar vieną šios knygelės dalį.

– Kitas jūsų projektas – „Muzikiniai suvenyrai“. Kas tai?

– Labai mėgstu keliauti, tad prieš keletą metų man kilo mintis įrašyti ir vietoj lauktuvių artimiesiems padainuoti šalies, kur lankausi, dainos vietine kalba įrašą. Tuo vaizdo įrašu iš lankomos vietos pasidalinu su visais internete. Jau esu sukūrusi daugiau kaip trisdešimt tokių vaizdo įrašų.

Be to, šią idėją užpatentavau. Daugiau niekas to nedaro. Keletą kartų su savo „Muzikiniais suvenyrais“ pasirodžiau LRT laidoje „Labas rytas“.

Man patinka tyrinėti įvairių šalių kultūrą, liaudies ir kitokią muziką. Kiekvienoje šalyje yra skirtingas muzikos pajautimas, stiliai, melodijos. Atlikimo būdai taip pat skiriasi. Mane tai labai žavi, tad noriu parodyti kitiems.

Maždaug savaitę prieš kelionę pradedu studijuoti tos šalies kalbą ir muziką. Stengiuosi pasirinkti man patinkančią dainą ir ją išmokti. Išsiverčiu, kad galėčiau įsijausti į žodžius. Kartais net paklausiu vietinių, ar gerai atlieku, ar galėtų jie mane pakoreguoti.

Čia labiau mano saviraiška, dvasinis penas. Darau tai, kam jaučiu prasmę. Darau tai, kas man patinka.

– Ar dažnai aplankote artimuosius Plungėje? Gal galvojate grįžti čia gyventi?

– Mano vyras irgi plungiškis, tad aplankyti artimųjų grįžtame kas mėnesį. Mano sūnus norėtų čia gyventi. Senelis jam yra pastatęs net namelį medyje. Dažnai vasaras praleidžiame Plungėje. Čia mūsų širdys.

O dėl gyvenimo Plungėje mintys aplankydavo, ypač gimus vaikui. Supratau, kad būti mama nėra lengva. Augindama vaiką labai norėjau gyventi Plungėje, bet vyro darbas buvo Vilniuje.

– Gal galite plačiau papasakoti apie savo motinystę?

– Visoms mano draugėms ir giminaitėms motinystė buvo lengva. Aš neturėjau kitokio pavyzdžio ir neįsivaizdavau, kad gali būti ir kitaip.

Susirgau pogimdymine depresija. Man nėra gėda apie tai kalbėti, juk kalbame apie sveikatą. Kas penktai moteriai taip atsitinka. Būtinai rekomenduoju visoms, kas su tuo susiduria, kreiptis pagalbos ir nebijoti apie tai šnekėti atvirai. Reikia lankytis terapijose, pas specialistus.

Labai vargina, kai turi būti tobula mama ir kai vaikas prabunda dešimt kartų per naktį ir taip – dvejus metus iš eilės. Paprasčiausiai trūko poilsio, kankino nerimas.

Asmeninio Ugnės BAKANAUSKAITĖS-BARTKIENĖS albumo nuotr.

Ir kaip aš nemėgstu posakio: „Maži vaikai – maži vargai“. Pamenu, kai bandydavau kam nors pasiguosti, kad man sunku, vis tą posakį išgirsdavau. Dažnas sumenkindavo mano problemą, sakydavo, kad aš per jautri, kad kai vaikas paaugs, bus dar blogiau. Manau, visi kalbame iš savo patirties.

Prieš gimstant sūnui galvojau, kad esu sutverta būti mama ir kad galėčiau turėti vaikų bent penkis. Bet, matyt, turėjo gimti mano pačios vaikas, kad pamatyčiau situaciją kitaip. Palengvėjo po dvejų metų, kai sūnus pradėjo gerai miegoti.

– Ko ši patirtis jus išmokė?

– Anksčiau galvojau, kad būti jautriam yra yda, bet dabar manau, kad jautrumas yra supergalia. Žinoma, tam suprasti teko gauti nemažai pamokų ir patirties.

Kai man ką pasiūlo, mano kūnas reaguoja. Iš savo nuojautos ir kūno reakcijų suprantu, man pakeliui su tuo pasiūlymu ar ne. Manau, kad tai padeda priimti geresnius gyvenimo sprendimus.

– Pasidalinkite, kokie jūsų ateities tikslai ir planai?

– Anksčiau mėgdavau planuoti keletui metų į priekį. Taip susikurdavau sau didelių lūkesčių, o jiems neišsipildžius kentėdavau. Dabar į viską žiūriu kiek paprasčiau. Pagrindinis mano gyvenimo tikslas – kad mano šeima būtų sveika ir laiminga. O profesinėje srityje noriu tęsti pradėtus projektus ir darbus. Norėtųsi, kad sėkmė lydėtų ir mano muzikinę knygelę.

– Ir pabaigai: ko skaitytojams palinkėtumėte artėjančių Kalėdų proga?

– Perduodu pačius šilčiausius linkėjimus tėvams. Ir, artėjant šventiniam laikotarpiui, visus raginu būti kuo mažiau vartotojiškus. Ne pirkti plastikinius suvenyrus, o dovanoti laiką kartu, pakviesti artimą žmogų į spektaklį ar kur kitur. O jeigu jau labai norisi pirkti, raginu rinktis Lietuvos gamintojus ir jų produkciją. Lietuvai dabar reikia vienybės, tad palaikykime savo menininkus, savo kūrėjus, nueikime į savo šalies atlikėjų koncertus. Linkiu visiems šilumos.