Jurgitos NAGLIENĖS nuotr.

Praėjusį penktadienį Plungės viešoji biblioteka savo skaitytojus pakvietė į baigiamąjį projekto „Literatūriniai susitikimai Plungės viešojoje bibliotekoje – skaitau (auto)biografiją“ renginį – Lauros Sintijos Černiauskaitės knygos „Džiaugsmynas“ pristatymą. Kartu su rašytoja bibliotekoje viešėjo ir ją kalbino literatūrologas, kritikas, eseistas, dėstytojas docentas ir, kaip paaiškėjo renginio metu, rašytojos sutuoktinis Regimantas Tamošaitis.

„Mes esame gimę džiaugsmui“
L. S. Černiauskaitė – 12-os knygų autorė, dramaturgė, eseistė, šešių literatūros premijų laureatė. Jos kūriniai versti į pagrindines Europos kalbas, pjesės statytos ne tik Lietuvoje, Europoje, bet ir JAV.

Kaip sakė renginį moderavusi bibliotekininkė Genovaitė Matevičiūtė, jau seniai svajota surengti susitikimą su L. S. Černiauskaite, ir šiemet bibliotekos įgyvendinamas projektas „Literatūriniai susitikimai Plungės viešojoje bibliotekoje – skaitau (auto)biografiją“ tokią progą suteikė.

Tiesa, kaip paaiškėjo susitikimo metu, knygą „Džiaugsmynas“ vadinti autobiografija būtų ne visai tikslu. Pati rašytoja sakė joje suguldytus tekstus vadinanti atsivėrimais arba pačios sugalvotu žodžiu – esukais (nuo žodžių esu, būnu arba nuo esė). Pačios sugalvotas ir knygos pavadinimas, nes žodžio „džiaugsmynas“ žodyne nerasi.

R. Tamošaitis prisipažino, kad jam toks pavadinimas iš pradžių nepatiko, nes skamba kaip vaiko sugalvotas nelogizmas. Bet vėliau jį prisijaukinęs ir pamėgęs. „Juk kai pagalvoji, džiaugsmas yra individo būsena, o džiaugsmynas – džiaugsmo visuma, vandenynas, objektyvi būties tikrovė, tai, kas į tave ateina, kai gyveni teisingai ir esi patenkintas pasauliu“, – samprotavo literatūrologas.

„Tai džiaugsmas dėl to, kad esu, nes manęs galėjo ir nebūti, Dievas galėjo manęs nepanorėti, bet panorėjo ir apipylė dovanomis, – toliau vyro mintį tęsė L. S. Černiauskaitė. – Mes esame gimę džiaugsmui, turime jo geną savo dvasioje.“

Tokio knygos pavadinimo idėja vystoma ir knygos anotacijoje. Užmeskime akį į ją: „Džiaugsmynas – kaip raidynas, pilnas džiaugsmo raidžių, kaip psalmynas, kaip dienynas, dienų knyga. Žinoma, ši knyga ne vien apie džiaugsmą. Pavadinimas veikiau nurodo gyvenimo poziciją, netgi užsispyrimą džiaugtis, kad ir kas nutiktų. Džiaugsmo mums visiems taip trūksta. Ne paviršutiniško kikenimo, bet to, kylančio iš egzistencijos gelmių, kurio kūrėjai – ne mes patys.“

Jurgitos NAGLIENĖS nuotr.

Dviese į susitikimus su skaitytojais – tik išskirtiniais atvejais
Autorė į knygą suguldė 22 „esukus“, kuriuose dalijasi savo kasdienybe, per jos smulkmenas apmąstydama egzistencinius dalykus. O kasdienybėje juk pilna visko: buitinių reikalų, netikėtų, keistų susidūrimų, šeimos santykių, motinystės krizių, nūdienos žmogaus nerimo bei prasmės ieškojimo. „Būtis, ūmai atsiverianti verdant sriubą, patraukia į apmąstymus bei maldą. Taigi manieji esukai – panašiai gyvenantiems, mąstantiems ir jaučiantiems“, – taip savo knygą pristato pati L. S. Černiauskaitė.

O atėjusiesiems į susitikimą su ja Plungės viešojoje bibliotekoje neabejotinai buvo smalsu, kaip savo žmonos kūrybą pristatys jos sutuoktinis R. Tamošaitis. Jis neslėpė, kad pareiga kalbėti apie Lauros Sintijos kūrybą nėra lengva, juo labiau kad ta tema jie namie beveik nekalbantys. Retai kada dviese dalyvaujantys ir susitikimuose su skaitytojais, kaip šį kartą Plungėje.

„Kol buvom jaunesni ir kvailesni, kartais kas nors sugundydavo dalyvauti dviese tokiuose susitikimuose. Po to supratome, kad tai neįdomu nei mums, nei kitiems, todėl sąmoningai atsisakydavom tokio šeimos formato, bet šį kartą kažkaip pasidavėm. Net neatsimenu, kaip jūs įkalbėjot“, – šypsojosi rašytoja.

Įkopus į penktą dešimtį įvyko lūžis
„Džiaugsmynas – dvylikta L. S. Černiauskaitės knyga. Kaip akcentavo R. Tamošaitis, seniau rašytoja kūrė fikciją, tačiau vėliau įvyko pasikeitimas, perėjimas į kitą žanrą. Autorė ėmė džiaugtis tuo, kad gali ne tik kurti išmonės istorijas, bet ir dalintis savo būsenomis.

„Aš manau, kad tai susiję su brandžia gyvenimo patirtimi, su šeima. Jos vaizduotę dabar gaivina ne tik atrastas ryšys su Dievu, bet ir giminės istorija, senelių kaimas, kuriame jau 20 metų leidžiam vasaras, toks po blaškymosi, ieškojimų surastas gyvenimo kelias“, – kalbėjo literatūrologas.

Jurgitos NAGLIENĖS nuotr.

Jam antrino pati rašytoja, prisipažinusi, kad lūžis įvyko prieš devynerius metus, jai įžengus į penktą dešimtį.

„Rašydama paskutinį savo romaną „Šulinys“ jaučiau, kad tai bus paskutinė mano išgalvota istorija. Kurį laiką maniau, kad visai neberašysiu, nes jau buvo atsibodę, nebemačiau prasmės. Rašydamas visada būni vienas, o ir išleidęs knygą labai retai sulauki kokio nors atgarsio. Išsirašiau… Vytauto Didžiojo universitete baigiau religinio švietimo magistrą, planavau dirbti tikybos mokytoja, bet į mokyklą taip ir nenuėjau, pasukau į moterų sielovadą. Dar mokykloje jaučiau, kad savyje turiu mokytoją, tad dabar per sielovadą tą savo mokytoją, palydėtoją ir realizuoju“, – taip apie savo gyvenimo posūkius pasakojo viešnia.

Pasak jos, pradėjus darbuotis naujoje sferoje grįžo noras rašyti, tik nebe išgalvotas istorijas, o apie realius gyvenimiškus nutikimus.

„Po 40-ies pradėjau rašyti nuo savęs ir savo balsu. Pajutau, kad pagaliau turiu ką pasakyti ir nebijau to daryti. Tai yra branda, dalinimasis su kitais, dosnumas, kurio aš negaliu sulaikyti savyje. Ir tai labai smarkiai susiję su sielovada. Palydžiu moteris, kurios neretai atsiveria, kartais iki visiško dvasios nuogumo. Tada jauti, kad atvirumas gydo. Ir uždaryti jį giliai viduje, branginti save vardan to, kad brangintum… Koks tikslas?“ – retoriškai klausė L. S. Černiauskaitė.

„Ji yra laisva“
Susitikimo metu kalba nejučia nuo literatūros pasisuko į tikėjimo temą, kuri ryški pastarųjų metų Lauros Sintijos kūryboje. R. Tamošaitis sakė pastebintis, kad auditorija, ypač vyresnė, neretai atmeta religingumo temą. Ir tai jo nestebina. „Aš ir pats nemėgstu religinės literatūros, nes ji yra dogmatiška, tendencinga, o Laura man patinka, nes jos tekstai yra autentiškas ieškojimas, pojūtis, džiaugsmas, nuojauta. Ji yra laisva. Jei būtum dogmatikė, negalėčiau su tavimi gyventi“, – žmonai ir susirinkusiesiems prisipažino svečias.

„Aš irgi tada negalėčiau su tavimi gyventi“, – vyrui neliko skolinga rašytoja. Ir tuoj pat pridūrė, kad augo netikinčioje šeimoje, o į tikėjimą atėjo jau būdama subrendusi ir neturėdama jokių lūkesčių ar išankstinių nuostatų. Galbūt tai jai leido tame tikėjime išlaikyti savo autentiškumą ir išvengti dogmatizmo, apie kurį užsiminė sutuoktinis.

Jurgitos NAGLIENĖS nuotr.

L. S. Černiauskaitė atviravo labiausiai nemėgstanti davatkų ir jų prietarų, kaip galima ir negalima elgtis bažnyčioje. Todėl ir pati niekada nebandanti atversti kito į tikėjimą, evangelizuoti. Esanti tikra – kiekvienas šioje žemėje turime savo autentišką kelią ir tik eidamas juo žmogus gali atrasti savo gyvenimo prasmę, savąjį balsą.